Aldutė Saulėnienė maloniai sutiko pasidalinti mintimis apie tolimą ir visuomet artimą praeitį. Dėkojame.

Jau trys dešimtmečiai, kai pasakiau sau, o kai kada ir kitiems žmonėms tokius žodžius: „Jo mums trūks visą likusį gyvenimą.“

Gerai menu, kaip dukra Laura, būdama maža, vėliau ir suaugusi, kartais pasiimdavo šeimos nuotraukas, užsidarydavo kambaryje pasikalbėti su savuoju tėčiu. Dabar jai jau beveik 40 metų. Malonu, kad turėjau galimybę padėti auginti jos sūnelį Martyną. Tai jauniausioji mūsų šeimos atžala. Jis labai prisirišo prie močiutės ir vis prašo pakelti jį ant rankų. Turbūt ateityje to padaryti negalėsiu, nes su juo pažaidus manoji širdelė pradeda man priminti, kurioje krūtinės pusėje ji plazda.

Jonas Saulėnas turi keturis anūkus. Sūnaus Mariaus šeimoje auga Jonas Saulėnas, jam 12 metų. Niekas nežino, kaip jam pasiseks eiti gyvenimo keliais. Jis labai judrus berniukas, mėgsta sportą. Jo tėtė siekia, kad sportui jis turėtų kuo palankesnes sąlygas.

Džiaugiuosi, kad pasisekė įvykdyti Jono valią ir padėti vaikams įgyti aukštąjį mokslą.

Jonas buvo įsitikinęs, kad reikia sukurti stiprią vidurio Lietuvos statybos organizaciją. Daug apie tai kalbėdavo. Deja, šis sumanymas, kaip ir daugelis kitų, liko neįvykdytas. Šiais metais dukra Laura pati sumanė nuvažiuoti į Jonavą. Grįžo apimta nusivylimo, kad buvusiuose statybos tresto rūmuose nė šešėlio nematė, kuris primintų buvusius statybininkus.

Dažnai grįždavęs iš darbo Jonas pasisodindavo ant kelių vaikučius ir tartum suaugusiems aiškindavo, kad vaikai privalo rūpintis savo tėvais. Man vis sakydavo, kad savaitgalį reikia susiruošti į Dzūkiją ir ten aplankyti tėvus.

Gerbiama Aldute, ką turėtų apie Joną Saulėną, kurio nėra jau 30 metų, prisiminti Saulėnų atžalos bei kiti jį pažinoję žmonės?

A. Saulėnienė: Nenoriu mokyti, tik gerai žinau, kad Jonas buvo nepaprastai darbštus. Jis ne kartą kartodavo savo gyvenimo devizą: „Žmogaus paskirtis šioje žemėje – darbas.“

Girdėdavau statybininkų ir kitų žmonių atsiliepimus apie Joną… Jie buvo palankūs ir prasmingi.

Linkiu pažinojusiems Joną Saulėną stiprios sveikatos, kūrybos džiaugsmo, laimės gyvenime. O sau pakartosiu pradžioje pasakytą mintį: „Jo mums trūks visą likusį gyvenimą.“

***

Iškeliavusį amžinybėn žmogų primena jo darbai ir kūriniai. Kiekvieną rytą važiuoju į tarnybą pro dabartinę „Achemos“ gamyklą, kuri – vienas iš šviesaus atminimo Jono Saulėno, tuometinio Chemijos statybos tresto valdytojo kūrinių. Šis objektas kaip monumentas ir paminklas statytojui, primenantis dabarčiai apie protėvių indėlį kuriant ir stiprinant mūsų tautos pramonę!

Ltn. Dovydas Jokubauskis

***

Sumanaus vadovo autoritetas išlieka ilgam, tiek jį pažinojusiems, tiek ateities kartoms. Kaip legenda skamba jo išmintis, darbštumas, pagarba ir dėmesys dirbančiajam, drąsa, priimant sprendimus visur ir visada.

Didžiai gerbiamo Jonavos statybos tresto vadovo Jono Saulėno, palikusio šį pasaulį prieš 30 metų, paveikslas neblėsta. Tai ne vien gerų rezultatų siekimas, bet ypač dominuojantis žmogiškasis faktorius neleidžia dulkėms nusėsti ant Jo giedro, ramybe dvelkiančio paveikslo. Tai buvo ir teisingos informacijos skleidėjas, ir laikraščio „Statyba“ leidybos iniciatorius. Daugiau kaip 30 metų laikraštis „Statyba“ gyvavo vyr. redaktoriui dr. Juozui Šalčiui vadovaujant. Jame buvo publikuojama ne tik apie statybos naujienas, bet jis buvo papildytas ir kultūriniais klausimais, iš kurių apie 40 straipsnių publikavau ir aš.

J. Saulėnas buvo ne tik puikus vadovas, bet ir nuoširdus draugas kiekvienam, kam buvo reikalingas jo patarimas ir pagalba. Te neišblėsta Jo šviesa!

Saulutė Genovaitė Markauskaitė, LNRS narė, Lietuvos žurnalistų draugijos narė, Tėvynės pažinimo draugijos narė

***

Pirmoji pažintis užtruko dešimtmečius

1984 m. Vilniuje įgijau linotipininkės profesiją. Man reikėjo atlikti praktiką ir viena iš siūlomų praktikos vietų buvo Kėdainiuose. Gavusi diplomą pradėjau dirbti Kauno „Raidės“ spaustuvės Kėdainių skyriuje.

Gerai prisimenu, kaip 1988 m. rugpjūčio mėnesį pas mus atvyko laikraščio „Statyba“ (tuomet jis vadinosi „Jonavos statybininkas“) redaktorius Juozas Šalčius su pageidavimu, kad Kėdainių spaustuvėje būtų spausdinamas šis leidinys.

Tuomet man ir į galvą neatėjo mintis, kad bendradarbiavimas su laikraščiu „Statyba“ užtruks keletą dešimtmečių. Prisimenu, kad greitai buvo sutvarkyti užsakymo dokumentai ir aš ėmiausi laikraščio maketavimo. Per bendradarbiavimo metus netiesiogiai susipažinau su vis daugiau ir daugiau įvairių miestų statybininkų, mokslininkų, valdišką darbą dirbančių žmonių, kurių mintis perskaitydavau laikraštyje „Statyba“. Į atmintį įstrigo ir kitoks bendradarbiavimas su redaktoriumi J. Šalčiumi: metams bėgant maketavome ir rengėme spaudai ne tik laikraštį „Statyba“, bet ir kitokius leidinius, pavyzdžiui, knygas apie miškininkus, leidinius apie šeimos ūkininkus, darbuotojų saugą ir sveikatą ir kt.

Bendradarbiavimas su laikraščiu „Statyba“ man buvo įdomus ir tuo, kad redaktorius jame spausdindavo straipsnius ne tik apie statybas, bet ir apie kultūrą, literatūrą, meną ir kt. Atmintyje liko du jubiliejiniai renginiai Išlaužo vidurinėje mokykloje. Jiems įamžinti buvo parengti ir išleisti du atskiri leidiniai: „Laikraščiui „Statyba“ 25 metai“, o praėjus penkeriems metams, 2018 m., buvo parengtas leidinys „Laikraščiui „Statyba“ 30 metų“. Minėtuose šventiniuose renginiuose dalyvavo tikrai įdomūs žmonės, kurie ne vieną dešimtmetį bendradarbiavo leidžiant šį laikraštį. Šia proga redaktoriaus iniciatyva drauge su filmuotoju-režisieriumi Pranu Davalga buvo  sukurtas dokumentinis filmas „Laikraščiui „Statyba“ 30 metų“. Kiekvienas renginio dalyvis sulaukė malonios dovanos – šio filmo kopijos.

Kiek 25-mečio, tiek ir 30-mečio minėjime teko pažinti įvairaus žanro meną propaguojančius žmones, kurie dalyvavo kultūrinėje programoje.

Visa ši neįkainojama patirtis suteikė man daug gerų emocijų ir įsimintinų akimirkų. Esu dėkinga dr. J. Šalčiui už nuoširdų ilgalaikį bendradarbiavimą, abipusį pasitikėjimą ir galimybė nuolat tobulėti.

Janina Puodžiuvienė, laikraščio ilgametė bendradarbė, maketuotoja

***

Dabar lygiai 12 valanda… Rugpjūčio 12 diena. Prieš 33 metus 1988 m. rugpjūčio 12 d. išleidome pirmąjį laikraščio „Statyba“, tuomet jis vadinosi „Jonavos statybininkas“, numerį. Žiniasklaidos gausybėje laikraštis pasiprašė sau vietos ir pradėjo kūrybinį darbą. Nuo pat pirmųjų raidžių ypatingo dėmesio sulaukė tuometinis valdytojas J. Saulėnas.

Pirmieji laikraštyje išspausdinti sakiniai buvo tokie: „Su švente! Sveikiname visą statybininkų kolektyvą su Visasąjungine statybininkų diena. Visko pagrindų pagrindas yra darbas. Tik jis sukuria gėrybes, kurias visuomenė naudoja, tik jo dėka galime tikėtis, kad rytoj gyvensime gražiau, geriau…“

J. Saulėnas: „Pirmiausia laikraštis užtikrina greitą ir tiesioginį ryšį su kolektyvu. Mūsų laikraštis turi būti tribūna, prieinama kiekvienam ir už pasakytą tiesą neturi būti taikomos jokios sankcijos. Tik tada, kai išmoksime kalbėti atvirai ir tiesiai išspręsime daug bėdų, daug problemų, apie kurias šiandien mes žinome ne viską.“

Jau kitame numeryje skaitome tokias mintis: „Statybininkas buvo, yra ir liks specialistu, piliečiu, be kurio nesisuks ekonomikos, kultūros, žmogaus gyvenimo lygio kėlimo ratas. Tačiau šiandien žmonės vis labiau susimąsto, protestuoja prieš tokius objektus, kurie neša ekologines nelaimes, abejotiną ekonominę naudą. Galime konstatuoti, kad pernelyg daug vienpusiškai planuojama, projektuojama pramonės objektų, sąmoningai nuneigtas, o gal ir pamirštas pusiausvyros tarp gamtos ir žmogaus dėsnis. Kyla klausimas – ką daryti? Aiškios išeities nėra, bet mes, statybininkai, esame pirmieji, kurie gali ir privalo suprasti, ką statysime ir kokios bus statybų pasekmės ateityje. Todėl pasistenkime kuo geriau pažinti būsimą savo kūrinį, vis labiau siekime, kad jis bent truputį būtų panašus į tą, ant kurio kartą užrašė garsusis smuiko meistras A. Stradivarijus: padaryta amžinybei.“

J. Saulėnas: „Svarbiausia funkcija – socialinių klausimų sprendimas. Trestas turi užsiimti materialinių resursų apgynimu ir jų panaudojimu. Svarbu dar ir techninio progreso įgyvendinimas statybos procese.Statybos montavimo darbų programos formavimas glaudžiai susijęs su valstybiniu užsakymu. Bet šios šiandieninės funkcijos kuo toliau, tuo labiau mažės, joms reikės mažiau darbuotojų, tačiau tokių, kurie sugebės prognozuoti perspektyvą. Žinoma, jų ir atlyginimai bus tokie, kurie atitiktų darbo rezultatus.“

„Būkime reiklesni sau. Per pastaruosius metus mūsų respublikoje atsitiko daug neįtikėtinų dalykų. Tai ir tautinis atgimimas, tikras demokratiškas rimtų problemų sprendimas, pagaliau ir tai, kad mes drąsiai galime išsakyti savo nuomonę. Už visa tai turime būti dėkingi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui. Visa tai labai gerai, tačiau mes turime pripažinti, kad kol kas visi dirbame ne geriau (o kartais net blogiau), bet turbūt dabar pats laikas atsigręžti į ekonominių klausimų sprendimą, o tai galėsime padaryti tik pradėję gerai ir sąžiningai dirbti.“

„Reikia sukurti akcinę bendrovę, kur geriau dirbti būtų suinteresuotas kiekvienas darbuotojas. Kai kas galvoja, kad J. Saulėnas ir yra tas žmogus, kuris galėtų vadovauti, tikrumoje bus tas, ką dauguma išrinks.“

„Pyktis ne pats geriausias patarėjas. Imkime mažiau kalbėti, o daugiau dirbti ir nebūkime vieni kitiems pikti. Piktumu niekas niekada ir nieko gero nepasiekė. Išmokime tolerancijos, pakantumo, o svarbiausia stenkimės tikrai atiduoti visas jėgas darbui. Taip mes iškopsime iš visus apėmusios apatijos ir ekonominės krizės.

J. Saulėnas. „Šį kartą pradėsiu gal netradiciškai, bet tikrai labai nuoširdžiai. Gerbiami statybininkai, nepulkite į paniką, nepasimeskite. Gerų statybininkų rankos ir protas visuomet bus reikalingi. Tai rodo visų išsivysčiusių šalių pavyzdžiai. Nemenkinkite savo profesijos. Mes galime ir turime teisę ginti jos prestižą. Pasistenkime, kad mūsų profesija būtų tarp pačių garbingiausių. Daugelį metų deklaravome pagarbą, meilę darbui, bet į jį eidavome kaip į katorgą. Dabar darbas turėtų tapti natūraliu poreikiu. Aš jau seniai galvoju apie valandinį atlyginimą. Turi išnykti tas gausus kategorijų kiekis, specialistus reikėtų skirstyti į keletą kategorijas. Reikia turėti ir pagalbinius darbininkus, turėti tvarką, kurioje būtų aišku, už kokį darbą koks atlyginimas yra mokamas. Aišku, bus reikalinga kontrolė. Tai sudėtingas procesas, bet jis pamažu įsigalės. Linkiu jums asmeninės laimės, sveikatos ir pasisekimo jūsų šeimoms.“

Neilgai užtruko valdytojo J. Saulėno bendradarbiavimas su laikraščiu „Statyba“. Bet jo mintys buvo kertiniu akmeniu, ant kurio buvo statoma laikraščio leidyba.

Taip pat norėčiau pateikti du paprastus, bet tuo pat metu ir neįpratus pavyzdžius apie tuometinio valdytojo dėmesį savo darbuotojams.

• Gerai prisimenu, jog kartą buvau staiga paguldytas į ligoninę. Apie šį faktą nenorėjau niekam sakyti, o tiktai paskambinau savo bendradarbiams ir pasakiau, kad truputį sunegalavau. Prabėgo lygiai savaitė ir penktadienio vidurdienį grįžau iš ligoninės į namus. Dideliam mano nustebimui staiga prasivėrė buto durys ir į kambarį įžengė valdytojas J. Saulėnas su profsąjungos pirmininke. Įvyko toks pokalbis:

– Mes tavęs ieškome po Kauno ligonines, o tu jau namie, nieko nepasakęs, kad buvai paguldytas.

– Valdytojau, bet juk jūs ne daktaras.

– Įsidėmėk, jeigu mano darbuotojas turi rimtų bėdų su sveikata, tai gali būti atvejis, kada aš būsiu svarbesnis negu daktaras.

Beliko patylėti, padėkoti ir per namų duris valdytoją išlydėti.

• Prisimenu dar vieną atvejį. 1984 m. rudenį gavau žinią, kad turiu važiuoti į Maskvą. Su prašymu gauti atostogų užėjau pas valdytoją. Jis pasirašė, o aš padėkojęs jau buvau beišeinąs iš kabineto. Tačiau valdytojas tarė:

– Sustok, Juozai, ir truputį paaiškink… Tu jau nemažai metų važinėji į Maskvą, nieko nepasakoji apie tai, kokioje lentynoje padėtas tavo mokslinis darbas, nuo kurios jis eis į gynimą. Gerai suprantu, kad kelionei ir pragyvenimui Maskvoje reikia pinigų, todėl dabar atvirai pasakyk, jeigu tau jų trūksta. Imk kiek reikės.

Aš padėkojau, kad šiam sykiui dar jų užtenka, bet šis žmogiškasis rūpestis išliko visam gyvenimui.

Valdytoją, o vėliau generalinį valstybės įmonės valdytoją Joną Saulėną pažinojome kaip labai jautrų, dėmesingą žmogų. Jis kategoriškai reikalaudavo socialinio teisingumo, jautrumo ir dėmesio ne tik darbo, bet ir asmeninio gyvenimo klausimams. Apie tokius žmones turbūt ir šiandien galima sakyti kaip apie jau minėtą A. Stradivarijaus smuiką: „Jų šviesa ir darbai gyvena amžinai.“

Dr. Juozas Šalčius

***

Medžiagą padėjo surinkti ir pateikė svetainės administratorė Benita Višpulskytė