Klausiu aš pats savęs. Kodėl 2021m. mūsų kolektyvui buvo neišpasakytai sunkūs netekčių ir praradimų metai? Nuo 1990-ųjų rugpjūčio 2 d. kaip stebuklingame sapne prabėgo metų metai. Ir ko tik neteko sutikti, kam teko padėti ir kuo pasidžiaugti bei pasididžiuoti.

Visų pirma, tada gimė, kūrėsi, gražėjo mūsų namučiai – Lietuvos sporto muziejus – ir jo kolektyvas – nuostabus bendraminčių, geradarių būrelis. Čia su kiekviena diena plėtėsi ir gražėjo ne tik patys nameliai, augo lankytojų skaičius, fonduose kaupėsi ne vienetai, bet tūkstančiai pačių iškiliausių Lietuvėlės sportininkų parvežtų diplomų, taurių ir medalių bei nepaprastai gražių ir šiltų įvairiausių pasaulio tautų kalbomis parašytų pagyrimo ir padėkos raštų. Kiek neišpasakytai daug buvo surengta renginių šlovinant ne tik mūsų dabartį, bet ir praeitį.

Tačiau, kaip ir kiekvienuose, taip ir mūsų nameliuose nebuvo to gero, kas nesibaigtų nelaime. 2021m. kur buvęs, kur nebuvęs apsilankė auditas, kuris konstatavo: šiuose nameliuose rasta „dūmų“. Dėl to labai mandagiai ir taktiškai kaip „pertekliniai“ darbuotojai šiuos namelius turėjo palikti trys budintieji, ūkio dalies vedėjas, energetikas, bibliotekininkė, o galiausiai į užtarnautą poilsį buvo palydėtas ir pats įstaigos vadovas. Neramūs, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro trisdešimt metų šurmuliavę Kauno senamiesčio gale esantys nameliai dabar nuo 17-tos valandos įjungus signalizaciją tapo absoliučiai tylūs ir ramūs. Prapuolė lankytojų, o ypatingai „senukų“ šurmulys, instrumentinių ir vokalinių sporto veteranų ansamblių dainos su skambiomis lietuviškomis melodijomis bei čia vykę koncertai, iškiliausių sportininkų pagerbimo, valstybinių dienų minėjimo šventės. Viename gražiausių Kauno senamiesčio kampelių, buvusio pirmojo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento Vytauto Augustausko ir jo sūnaus profesoriaus Vytauto Augustausko vardu pavadintame sporto kiemelyje augo ąžuoliukai, Prienų globos namų Lietuvos galiūnų tėvo Algimanto Pėžos užauginti ir parvežti į muziejaus kiemelį, kurie nežinia kieno valia buvo išpjauti, visi išskyrus vieną. Šalia įrengta mašinų stovėjimo aikštelė – taip viskas pamažu, pamažu su kiekviena diena čia keičiasi.

Sekant sena tradicija paskutinėmis šių metų dienomis iškilo dar vienas klausimas: ar mes per tas netektis dar ko nors nepamiršome? Ogi tikrai, kaip ir kiekvienais metais, mes metų pabaigoje prieš Šv. Kalėdas privalome aplankyti senelių globos namus, kur gyvena kažkada Lietuvos vardą garsinusios buvusios sporto žvaigždutės. Tad ir nuvažiavome į Prienų globos namus, kur dar 2006 m. sporto veteranams buvo pastatytas 84 vietų gyvenamasis namelis ir čia tąkart buvo apsigyvenęs nemažas mūsų buvusių garsių sportininkų būrys. Tačiau pasitraukiant apskričių administracijoms, pasikeitus priėmimo į senelių globos namus tvarkai čia liko tik trys sporto veteranai. Šį kartą, kaip visada, ten mes buvome gražiai sutikti bei priimti ir turėjome galimybę su artėjančiomis Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais pasveikinti Lietuvos buvusią tinklininkę, ilgametę Kauno tinklinio mokyklos direktoriaus pavaduotoja Zitą Jankienę, Lietuvos bokso čempioną Joną Jusevičių, Lietuvos sunkumų kilnotojų dinastijos atstovą Žilviną Pėžą bei nuostabų šių globos namų kolektyvą: direktorę Ingą Barkauskienę, socialinio personalo darbuotojas Jūratę Kuzmickienę ir Angelę Baliūnienę ir kitus nuostabius šių namų darbuotojus.

Ir paskutinis mūsų šių metų darbelis buvo parengti ir išsiųsti Lietuvos sporto rėmimo fondui paraišką, kurios dėka turime galimybę viltis, kad ir ateinančiais metais LTOK Kauno apskrities tarybos, Kauno sporto veteranų klubo, Lietuvos sporto muziejų asociacijos nariai turės galimybę gyvuoti, bendrauti ir bendradarbiauti padėdami ne tik mūsų mieliems darželinukams, mokinukams, studentukams, esamiems ir būsimiems olimpiečiams, kartu ir mūsų garbiems sporto veteranams, galės ne tik juos aplankyti, bet ir prižiūrėti Baltijos kelyje esantį koplytstulpį, skirtą Stalino genocido aukoms atminti, ten pasodintą nuostabią ąžuolų giraitę, Kauno Petrašiūnų kapinėse palaidotų sportininkų alėją, Kleboniškio kapinėse prižiūrėti cirko brolių kapus, Kauno Vytauto parke prižiūrėti Lietuvos sportinio judėjimo gimimo vietą, lankyti ir padėti likusiems vienišiems, neretai be minimalaus pragyvenimo šaltinio, sporto veteranams bei prisiminti ir prideramai pažymėti tiek šlovingąsias, tiek ir liūdnas mūsų gyvenimo ir veiklos sukaktis.

Tad Naujus metus pasitinkame pakiliai, su viltimi, kad jie mums bus gražūs, dosnūs ir laimingi.

Pranas Majauskas