Įžengėme į Naujuosius 2022-uosius metus. Devynios galybės linkėjimų, eilėraščių deklamavimų, rankų paspaudimų ir įvairių gardumynų ruošimo. Ir visa tai sudėjome į Naujųjų metų tiksinčias gyvenimo valandas. Niekas nesuskaičiuos ir nereikia, kad skaičiuotų šių mūsų mažų rūpestėlių.

Neseniai išleidau nedidelės apimties knygutę „Klausyk, širdie…“ Su įdomumu išgirdau, kaip vienas skaitytojas priminė man jos eilutes:

„Džiaugsmas ir skausmas mainosi lyg metų laikai ir nebūna amžini. Sielvarto žiemą keičia laimės vasara. Ir po tamsiausios nakties pasirodo aušros spinduliai.“

„Žengdami Motina Žeme – atminkime,
kad ateinančių kartų veidai
žvelgia į mus iš Begalybės.

Rūpinkimės, kad ateisiantys žmonės,
dar negimusios kartos,
turėtų pasaulį ne blogesnį nei mūsų,
o gal net geresnį.
Tai mūsų visų pareiga.“

Linkiu, kad gyvenimas – ta nepažįstama dovana – visuomet būtų paslapčių neišsenkanti skrynia, kurią pravėrus mumyse apsigyventų miela vidinė šiluma.

Saulutė Genovaitė Markauskaitė, Lietuvos žurnalistų draugijos narė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė