2021 m. tarptautiniam literatūriniam konkursui rašytojo Vytauto Mačernio (1921–1944) 100-osioms gimimo metinėms

Motinėlė

…Kai iš gyvų prisiminimų budo, kėlėsi vaikystė tolima,
O iš senų paveikslų žvelgė į mane veidai senolių rūstūs,
Ir švietė sutemoj senolės šypsena…

…Ten sodo vidury, po didele purėta obelim, matau,
senolė sėdi…
…Bet visa tai šiandien jau praeitis…
V. Mačernis

Buvo ankstyvas pavasario rytas. Saulėtekyje vos vos ruseno žara, kai išsiruošėme į tėviškę. Gamta buvo skurdi, medžiai tik ruošėsi pavasariniam pasidabinimui, senos žolės stiebai, dulkių apnešti, styrojo pakelėje. Pavasaris buvo vėlyvas, naktys šaltos ir niekaip negalėjo prapliupti ilgai lauktas pavasarinis lietutis.

Atvykome į Motinėlės mirimo metines. Bažnyčioje buvo aukojamos iškilmingos Šv. Mišios už mirusiąją. Bažnyčia didinga, išpuošta, vargonai gaudžia „Amžinąjį atilsį“, o giedoriai traukia giesmes, net širdį suspaudžia. Po Šv. Mišių vykome į kapines. Ištaigingas paminklas ir skoningai sudėtos su žvakėmis gėlės liudija, kad viskas čia skirta ypač garbingam žmogui. Iš tikrųjų – Motinėlė, užauginusi tris dorus vaikus, nusipelnė tokios pagarbos. Žinoma, po jos mirties kalba tik jos darbai per vaikus ir pažįstamus. Buvau nustebinta, kad tiek daug žmonių susirinko, galbūt apie šimtą. Kai visus pakvietė pietums, pamaniau, – kaip juos sutalpins buvusiuose Motinėlės namuose, kur prabėgo visas jos gyvenimas? Bet kapinėse buvo pasakyta, kad Motinėlė išeidama Amžinybėn prasitarė: Kas nedalyvaus iš lydinčiųjų, kurie surado laiko ir noro ją pagerbti, gedulo pobūvyje, lai įsiklauso į savo sąžinę.

Sugūžėjo žmonės, susėdo prie stalų susispausdami. Garbingiausia vieta priešais giedorius buvo skirta kunigui. Stalai baltomis lino staltiesėmis užtiesti, valgiai išmoningai paruošti, tad kol giedojo giesmes dvi valandas ne vienam nosį kuteno. O giesmių grožis, balsų darna! Kai užtraukė… visą gyvenimą lyg prieš mirtį pervertini. Pasijunti kaltas prieš Dievą. Kas išteisins mūsų kaltes, jei ne Jis? Sugrįžti į vaikystę, kai su mama eidavai į laidotuves kaime ir ten taip pat giesmės ir raudos audrindavo širdį. Dėl vietos stokos buvome susispaudę, net nosinaitę buvo sunku išsiimti iš rankinuko. Ir bėgo iš susijaudinimo skruostais didelės lyg pupos ašaros. Pažvelgiau į kitus, priešais sėdinčius, ir jiems sruvo ašaros, užraudo akys…

…Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir suskirdę,
Jų sielos – aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų…
…Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią…
…Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.
V. Mačernis

Kažkaip atkreipiau dėmesį į priešais sėdinčią kuklią baikščią moteriškutę, kuri visą laiką stebėjo mane. Be galo smulkutė, suvargusi, pailga nosyte, labai nedrąsi ir sunkiai sulaikanti, kiek beįstengtų, ašaras. Valgė ji šaltus patiekalus, paskui karštus taip godžiai, lyg seniai skanaus burnoje neturėjusi. Susirinkusiuosius aptarnavo Motinėlės dukros – aristokratiškos išvaizdos, kilmingos. Kada jos įdėjo į lėkštelę senutei torto (jų buvo bent penkių rūšių), kad visų galėtų paragauti, moteriškutė tyliai atsistojo, ištiesė lėkštelę per stalą man, nusilenkė ir išėjo nieko nepasakiusi. Aš dar bandžiau ją sulaikyti, sakiau, jūs pati valgykit, bet akimirksniu ji dingo iš trobelės. Tuomet paklausiau jos kaimynės, kas ji, kodėl išėjo? Man paaiškino:

– Ji yra mirusios Motinėlės pusseserė, gyvenanti prieglaudoje. Vargšelė grįžo iš Sibiro, palikusi blogą vyrą, su kūdikiu ant rankų. Ji verkė atsisėdus ant sugriautų namo pamatų, iš nerimo – kaip reikės gyventi… Labai sunkiai, vargingai užaugino sūnų. O šis geria, ją muša ir ji, viską palikusi, išėjo į prieglaudą…

Būna vaikystėj, jaunystėj sunku, bet paskui išsikapstome ir gyvenimas kompensuoja skriaudas. Deja, būna ir visą gyvenimą lydintis skausmas. Už ką likimas nubaudė tokią trapią, gležną moteriškutę žydrų baikščių akių?…

Būčiau įdėjusi jai torto į servetėlę, gal ir kitokio maisto, būčiau palydėjusi, nuraminusi, nors pasikalbėjusi, bet buvo vėlu…

Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis:
Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,
O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj
paklydę paukščiai,
Čia žemėj lankosi retai.
V. Mačernis

Surinko: Saulutė Genovaitė Markauskaitė

Atsisveikinimas

…O aš einu vėl žemės ilgesy
Regėjimų liepsna liepsnot.
V. Mačernis

Brendame gėlėta pieva vaikystės takais pramintais,
Pirštai delnuose susipynę, širdys artimos, atviros.
Baltakamieniai beržai, vinguriuojantis upelis,
Regis, čia pat į kalnelį tėviškės slenkstis priglaus.

Staiga akimirksniu – dangus ir žemė susiliejo,
Išnyko visi kontūrai. Tyvuliuoja žydras vandenynas.
Rožiniais deriniais – kraujo masyviais žiedais,
Atsigręžęs į mane sakai: Nesusitiksime daugiau…

Kodėl? Kodėl? Nuliūdau…
Man reikia tavo žodžių, palaikymo, draugystės,
Tyros meilės ir savęs pažinimo…
Vaikystės ištikimo draugo lyg seno gero vyno.

Mes – vaikystės draugai: kvėpavome tuo pačiu oru,
Gėrėme tą patį krištolinį gelmės vandenį,
Stebėjome tuos pačius sugrįžtančius paukščius,
O tu sakai: Nesusitiksime daugiau…

…Tu išėjai į didžią erdvę,
Ištikimybės vėliavą aukštai iškėlęs,
Lyg baltąją leliją tyrą skaisčią meilę
Ilgai puoselėjęs, pavargai…

Praėjo daug dienų…
Tačiau išlikę širdyje anos legendos žodžiai
Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus,
Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis…

…Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant
rankų nešdamas karalių gėlę,
O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys
Ir jų gražuolės moterys, ir aukštos šviesiaplaukės jų mergaitės,
Atėjusios į žemės laiminimo šventę.
V. Mačernis

Saulutė Genovaitė Markauskaitė

2021 m. gegužės 8 d.