Nepaisant užklupusio sunkaus karantino laikmečio, Lietuvos moksleiviai liko ištikimi jau keturioliktuosius metus vykstančiam Lietuvos mokinių rašinių konkursui olimpine tematika, kurį organizavo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Kauno apskrities taryba, Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacija, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos neformaliojo ugdymo departamentas, padedant Lietuvos sporto muziejui. Šį kartą buvo pasirinkta tema: „Pavydas ir puikybė sporte“.

Iki šiol buvo rašoma pačiomis įvairiausiomis temomis: pradedant „Mano mokyklos sporto istorija“, „Kas man iš to sporto ir iš tos garbės“, „Ką gyvenime turėčiau nuveikti, kad manimi pasitikėtų?“ ir daugeliu kitų, subtilių bei jautrių jauno žmogaus gyvenime glūdinčių temų. Kiekvieną kartą pasibaigus konkursui būdavo šaukiamos mokslinės praktinės konferencijos, kurių metu labai atsakingai ir giliai sudarytos kompetentingos sporto mokslininkų, trenerių, kūno kultūros mokytojų, žymių sportininkų, olimpiečių komisijos, išnagrinėjusios gautus mokinių rašinius, skelbdavo konkurso laureatus bei visų konkurse dalyvavusių jaunųjų autorių darbus. Konkurso organizatoriai savo ruoštu visus be išimties tiek pačius autorius, tiek jų pagalbininkus mokytojus, mokyklas ne tik iškilmingai pagerbdavo, bet ir apdovanodavo, o iškiliausius darbus skelbdavo spaudoje, įvairiuose viešuose renginiuose bei visi atsiųsti rašiniai, kurių jau susikaupė per pusantro tūstančio, šiandien puikuojasi Lietuvos sporto muziejaus fonduose.

Kuo gi džiugina šiuose rašiniuose keliamos jaunų žmonių mintys? Visų pirma tuo, kad dauguma jų aiškiai, nedviprasmiškai suvokia minėtų reiškinių esmę ir prasmę ir labai ryškiai ne tik supranta, bet ir parodo, kas už to slypi. Štai ką apie tai rašo KTU inžinerijos licėjaus 5a klasės mokinė Jonė Bakytė:

„Pavydas – turbūt vienas iš blogiausių ir nereikalingiausių žmogui jausmų. Jis atsiranda iš paprasčiausiai kito žmogaus sėkmės, laimės ar talento stebėjimo ir nusistebėjimo. Tačiau pavydas ne visuomet gali būti tik blogis. Turbūt per visą pasaulį nerasim nei vieno mažo ar didelio vaiko, kuris niekada nebūtų godžiai rijęs akimis vyresniųjų savo šeimos narių už tam tikrus nuopelnus sulauktų medalių, taurių ir stiklinių lėkščių, arba nebūtų apmaudžiai, tačiau su viltimi irgi kada nors svajojęs to pasiekti, klausęsis pasakojimų apie didžius pasiekimus ir talentus sporto ir meno pasaulyje. Taigi, pavydas yra dažnas jausmas ir, deja, kartais jis būna pavojingas.“

KTU inžinerijos licejaus 5a kl. mokinė Jonė Bakytė stovi per vidurį su savo mama po ,,nedidelių“ varžybėlių

Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos mokinė Vėjūnė Balkutė rašo, kad svarstant puikybės ir pavydo temą pirmiausiai į galvą atėjo biblinis pasakojimas apie Kainą ir Abelį. Jame pasakojama apie pirmąją brolžudystę, kilusią iš pavydo ir puikybės. Dievui priėmus jaunesniojo brolio auką, vyresnysis Kainas labai supyko ir ėmė pavydėti. Užvaldytas negerų jausmų jis neįsiklausė į Dievo įspėjimą atsispirti nuodėmei ir užmušė Abelį. Paklaustas Dievo, kur yra jo brolis, teatsakė, kad jis nesa savo brolio sargas. Nusikaltėlio lūpomis kalbėjo puikybė. Dievas už tai nubaudė Kainą: paženklino jį žmogžudžio žyme, skyrė gyventi Klajūno dalia ir pasmerkė amžinai kęsti sąžinės priekaištus.

Kauno Simono Daukanto progimnazijos 8d klasės mokinys Deivydas Švenčionis rašo, kad Tomas Kempietis yra pasakęs: „Kuklus žmogus naudojasi nuolatine ramybe, o išdidžiojo gi širdį nuolat drasko pavydas, puikybė ir pyktis“. Pavydas ir puikybė yra vieni iš dažniausiai pasitaikančių žmonių jausmų, gal net ydų sporte.

Kauno Simono Daukanto progimnazijos 8d klasės mokinio Deivido Švenčionio komanda

Štai ką savo rašinyje sako Panevėžio Žemynos gimnazijos 8a klasės mokinė Glorija Pakenytė: „Išties žmogus žvėrių karalius, nes žiaurumu jam niekas neprilygsta,“ – teigė Renesanso dailininkas Leonardas da Vinčis.“ Ji rašo, kad jos „rašinys apie Maiką Taisoną, pagarsėjusį kaip pats jauniausias, žiauriausias ir geriausias visų laikų boksininkas. Apie sportininką, kuris buvo pasiekęs ir šlovės olimpą, ir visuomenės užribį.“

Kita šios progimnazijos mokinė Austėja Gabrytė rašo: „Puikybė ir pavydas sporto pasaulyje tai dažnas reiškinys. Sportininkų noras būti geriausiais, gauti solidžias sumas, priveda prie neįtikėtinų sprendimų. „Sportininkas negali bėgti su pinigais kišenėje, jis turi bėgti su viltimi širdyje ir svajone galvoje,“ – teigė lenkų bėgikas Emilis Zatopekas. Būtu puiku, jeigu stulbinančių laimėjimų sportininkai pasiektų sąžiningai. Deja, pasaulį nuolat sudrebina dopingo skandalai.“

O štai ką rašo Kauno „Aitvaro“ mokyklos 12 kl. mokinys Egidijus Teizelis: „Kai man suėjo 14 metų pradėjau lankyti beisbolą, buvo labai sunku, kildavo pavydas, kad kiti žaidžia geriau už mane, kad jau dalyvauja varžybose. Norėjau pasipuikuoti prieš kitus ir aš – pradėjau stengtis, siekiau kuo geresnių rezultatų, norėjau, kad visi klubo nariai man pavydėtų. Po pusmečio treneris paėmė ir mane į Europos beisbolo varžybas, kurios vyko Čekijoje ir Latvijoje. Turėjome kovoti su labai stipriomis ir energingai nusitekusiomis komandomis. Mums pritrūko kelių gerų perdavimų ir finale būtume iškovoję trečią vietą. Aišku, buvo labai apmaudu ir labai pavydėjome kitoms komandoms, kurios užėmė prizines vietas. Ir tuomet pajunti, kad pavydo kirminas ima griaužti iš vidaus, labai sunku būti linksmiems ir neparodyti, kaip spaudžia širdį, ir tada kovoji pats su savimi, o tai nelengva kova. Ilgai svarsčiau, kur ieškoti medžiagos, kad galėčiau ką nors įdomiau parašyti šiame rašinyje. Kiek pavyko gauti medžiagos, niekur nebuvo akcentuojama puikybė ir pavydas. O, rodos, šių negerų jausmų tiek daug pastebime, tiesiog kartais labai akivaizdu, kaip jie temdo nuostabų gyvenimą. Bet rašyti apie juos, matyt nenorima, nes visi suprantame, kad tai nieko gero nekuriantys jausmai. Ir pamąstę su lietuvių kalbos mokytoja, nusprendėme, kad reikia paprašyti interviu su mūsų mokyklos fizinio ugdymo mokytoju Donaldu Andriuliu, profesionaliu galiūnu. Su mokytoju kalbėjomės ilgai, buvo smagu, kad jis negailėjo savo laiko ir dalijosi patirtimi. Galiūnų sporte pavydas ir puikybė labai retas reiškinys. Šios sporto šakos atstovai didžiuojasi ne tada, kai įveikia priešininką, bet kai pakelia svorį daugiau kartų, nei buvo suplanavę ir pagerina savo rekordą.“

O štai Kauno VDU „Rasos“ gimnazijos 11 kl. mokinė Saulėja Visockytė rašo, kad neretai sporto varžybos tampa pasaulinių firmų konkurencijos, paskatintos pavydo ir puikybės, vieta. Juk kiekvienai įmonei svarbus žmonių pripažinimas, jų prekės atstovavimas, pelnas, kurį jis atneša. Tad nerasi geresnės vietos pasipuikuoti savo produkcija nei ten, kur vyksta tūkstančių žmonių stebimi sporto renginiai. Ne išimtis – automobilių lenktynių sportas: intrigos, neapykanta ir pavydas tarp automobilių pramonės milžinų vaizduojama ir Džeimso Mangoldo tikrais faktais paremtame filme „LE Manas’66. Plento karaliai.“

Štai ką rašo Tauragės Jovarų pagrindinės mokyklos mokinys Justinas Skyrius: „Gyvenimas kupinas pergalių ir pralaimėjimų, nesvarbu, ar tu sportininkas ar paprastas žmogus. Todėl mes visi susiduriame su pavydu ir puikybe. Patyrus tuos jausmus, reikia kuo greičiau surasti vidinių jėgų ir sukontroliuoti save. Tuo momentu reikia suprasti, kad vienintelis vaistas nuo pavydo ir puikybės yra kitas jausmas – tai pagarba. Pagarba šeimai, tėvams, draugams, treneriui. Jeigu gerbsi kitus, tai ir pats būsi gerbiamas, mylimas ir vertinamas.

Biržų „Aušros“ gimnazijos 8 kl. mokinė Samanta Sinkevičiūtė, rašydama apie pavydą ir puikybę, teigia, kad „yra ir trečioji dalis, kada pavydas ir puikybė susivienija. Kaip tai nutinka? Labai paprastai – sujunkime abu pavyzdžius į vieną. Sportininkas mato, kad yra stipresnių už jį konkurentų. Jis suvokia, kad nebegali jau daug ko padaryti, pasiekti dar geresnio rezultato. Bet yra vienas būdas sukčiauti. Nuo pavydo akys nebemato tiesos, todėl protas pradeda ieškoti išeities iš situacijos pats. Todėl tu sugalvoji kaip padaryti, kad tu būtum pirmas, nes į daugelio galvas skriejančios mintys – „padaryčiau viską, kad tiktai dar kartą būčiau laimėtojas“. Planas išdega ir tu laimi, bet reikia nepamiršti, kad niekas negali apie tai sužinoti. Visi ploja nežinodami tiesos ir kaip viskas buvo iš tikrųjų. Pagaliau tas noras užlipti ant aukščiausios pakylos išsipildo, vidus užsipildo laimės jausmu. Ir štai tu su didžiausiu pasitikėjimu užlipi ant nugalėtojo laiptelio ir pradedi galvoti, kad esi geresnis už kitus. Bet tai yra klaidingos mintys. Visi esame kažkuo unikalūs, bet norėdami sukčiauti ir po visko dar bandydami įrodyti, kad esame dori ir verti kitų pasitikėjimo, visa tai tik pablogina visą tragišką situaciją.“

Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos 11 kl. mokinė Vėjūnė Balkutė labai gražiai atsiliepia apie mūsų parolimpinį čempioną Mindaugą Bilių: „būdamas JAV pateko į avariją ir patyrė daugybę kaukų lūžių, į jo smegenis buvo išsiliejęs kraujas. Gydytojai jo galimybę išgyventi vertino 10 procentų. Tačiau įvyko stebuklas – jis liko gyvas. Ne mažesniu stebuklu laikau ir tai, kad jis sugebėjo susidraugauti su savo kūnu ir grįžęs į Tėvynę pasiryžo sportuoti toliau. Po metų atkaklaus darbo jis sudalyvavo 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse, kur rutulio stūmimo rungtyje užėmė 6-tą vietą, o jau 2016 m. Rio de Ženeiro žaidynėse iškovojo aukso medalį. Negana to, čempionas panoro šiuo medaliu pasidalinti su neįgaliaisiais – padėti pajusti jiems gyvenimo džiaugsmą, įrodyti, kad jie yra stipresni už sveikuosius.“ Ji toliau rašo, kad ją turbūt labiausiai įkvėpė dar vienas pavyzdys – banglentininkės Bethany Hamilton istorija. „Ji nuo mažų dienų gaudė bangas ir daugiau laiko praleisdavo vandenyje nei sausumoje. Deja, kai jai buvo trylika, ryklys nukando jai kairę ranką. Ar įmanoma gaudyti bangas viena ranka? Daugeliui atrodytų, kad tokia užduotis yra neįveikiama, bet tik ne Bethany. Pasirodo, rankos netekimas jai nebuvo didelė kliūtis ir po ryklio užpuolimo praėjus tik mėnesiui ji sudalyvavo varžybose ir tapo čempione. Remiantis šia istorija buvo pastatytas filmas „Bangų medžiotoja“. Ši istorija rodo, kad siekti savo svajonės nepakanka tik noro – reikia nepasiduoti ir ryžtingai siekti savo tikslo.“

Kauno VDU „Rasos“ gimnazijos mokinė Saulėja Visockytė rašo: „Žmogus, kuris nepasitiki savo jėgomis ir nemoka priimti savo pralaimėjimo, taip pat yra linkęs į pavydą ir neapykantą priešininko atžvilgiu. Priimti nesėkmę, matyti, jog kažkam sekasi geriau nei tau, dažnam asmeniui, o ypač atletui, kurio profesija susijusi su nuolatine konkurencija, yra be galo sunku.“

Sporto psichologas Sikstas Ridzevičius, BNS spaudos centre paskelbtame straipsnyje, kuriame kalbama apie sportininko motyvaciją bei emocijas rungtynių metu, apie sportininko pasitikėjimą teigia, jog „pergalės siekis turėtų būti taip sustyguotas, kad pergalė ar pralaimėjimas neišmuštų jo iš vėžių.“ Praradęs motyvaciją ir pasitikėjimą savimi žmogus ima lyginti save su kitais, taip pradėdamas pavydėti sėkmingesniems varžovams ar net komandos draugams. Profesinio ryžto praradimas gali net sužlugdyti sportininko karjerą, nes srityje, kur komandinis darbas bei bendradarbiavimas lemia varžybų baigtį, tarpusavio pagarba būtina. Nesugebėjimas susitaikyti su nesėkme būdingas ne tik atletams, bet ir jų gerbėjams. Smurtas, piktžodžiavimas ir vandalizmas – dažnos pavydo apraiškos, priešininkų komandoms laimėjus. Net ir didžiausi sporto aistruoliai turi sutramdyti savo emocijas po pralaimėjimo, nes kiekvienas konkurentas nusipelno pagarbos. Taigi, pavydo išsikerojimas ne tik griauna sportininko orumą, pasitikėjimą, dvasinę būseną, niekais paverčia jų darbe sutelktas jėgas, bet ir žlugdo žiūrovų tarpusavio santykius, priverčia žmones pamiršti tikrąją rungtynių prasmę.

Toliau Saulėja rašo, kad neteisinga būtų pamiršti svarbiausios sporto vertybės – vienybės. „Tūkstančiai sirgalių sporto arenose, žiūrovai, palaikantys atletus už televizorių ekranų, netgi sporto švenčių, vaikams organizuojamų jau nuo darželio laikų, dalyviai – visų jų širdys tas keliasdešimt minučių plaka vienu ritmu, atrodo, gali jausti, kaip ryžtas, pasididžiavimas ir vienybė srūva jų kūnu. Jausmas, kai visa arena gieda Lietuvos himną – tai būsena kurios nenusipirksi ir nesuvaidinsi. Kiek nuostabių sportininkų kaip Rūta Meilutytė, Virginijus Alekna, Šarūnas Jasikevičius, Benediktas Vanagas, Danas Rapšys, Arvydas Sabonis, Laura Asadauskaitė, Žydrūnas Savickas, Airinė Palšytė, Ričiardas Berankis kasdien garsina Lietuvos vardą ir jokios pavydo ar puikybės apraiškos jų nesustabdė.“

Sportininko profesija – daug fizinių jėgų reikalaujantis darbas, tačiau dar svarbiau sportininkui išlikti oriam, nepasiduoti puikybei, pavydui, manipuliuoti linkusių atstovų įrankiui, tai yra, visada išlikti atsidavusiam tikrajai sporto idėjai – vienybės tarp sirgalių ir tarp komandų skleidimui.

Baigdamas noriu pareikšti nuoširdžią padėka mūsų jauniems talentams, jų mokytojams bei mokyklų vadovybei už sudarytas sąlygas dalyvauti šiame rašinio konkurse, padėkoti rašinių vertinimo komisijos nariams bei Lietuvos sporto muziejui už sudarytas sąlygas tai atlikti.

Pranas Majauskas