Akademinėje literatūroje randama įvairių svarstymų apie Vakaruose veikiančių viešojo administravimo modelių evoliuciją. Dažniausiai tai daroma, visų pirma, identifikuojant, su kokiais esminiais iššūkiais susiduria dabartiniai modeliai, ir tuomet prognozuojant, kokią įtaką šie iššūkiai turės biurokratinių sistemų evoliucijai artimiausioje ateityje.

Pagrindiniai iššūkiai valstybės tarnybai šiandien yra: 

• institucionalizuotos atrankos, kuri užtikrintų, kad konkursus laimi kompetentingiausi kandidatai, stoka;  
• valstybės tarnybos politizacija; 
• profesionalumo, kaip sisteminio bruožo, trūkumas. 

Nors aiškiai identifikuoja iššūkius, autoriai prieina išvados, jog iš jų sunku nustatyti bendras ES veikiančių modelių raidos tendencijas, kadangi viešasis administravimas yra nuo įvairių nacionalinių kontekstų labai stipriai priklausoma sritis. Vis dėlto, formuluojami keli svarbūs pastebėjimai.

Pirma, autoriai kritikuoja kai kuriose valstybėse, įskaitant ir Lietuvą, taikomą centralizuotą tarnautojų atrankos sistemą, kuri didina skaidrumą ir mažina politizacijos bei favoritizmo potencialą, tačiau, kita vertus, stokoja lankstumo, yra lėta ir neefektyvi. Šios sistemos įtvirtinimas dažniausiai susijęs su siekiu mažinti politizaciją, tačiau, įvertinus kitus aspektus, ji nėra pajėgi užtikrinti deramos atrankos šiuolaikinės darbo rinkos kontekste.

Antra, autoriai, pastebi, kad valstybės tarnybos politizacija daugiau ar mažiau vyrauja beveik visose Europos valstybėse, o šalys, kuriose ji būtų pavyzdingai depolitizuota, nesunkiai suskaičiuojamos ir tėra išimtys iš taisyklės – tokiomis įvardijamos D. Britanija, Danija ir Nyderlandai. Kaip labiausiai politizuoti išskiriami Lenkijos, Vengrijos ir Slovakijos modeliai. Vis dėlto,  pasak autorių, vis dar vyrauja klaidingas įsitikinimas, jog Vakarų Europos šalyse šios problemos  mastai mažesni nei Centrinėje ir Rytų Europoje. Iš tiesų mokslinių tyrimų, kurie tai pagrįstų, nėra, o pastarųjų poros dešimtmečių tendencijos rodo net ir tam tikrą šios problemos augimą Vakaruose. Autorių nuomone, valstybės tarnybos depolitizacija yra itin sunki, o kartais ir neįmanoma užduotis. Todėl jie rekomenduoja atskiroms šalims ieškoti ne tik būdų, kaip išgyvendinti šią problemos profesionalumą, tai yra, kaip suvaldyti politizaciją ir padaryti ją toleruotiną, bet ir kaip suderinti politizaciją su šiuolaikiniam viešajam administravimui būtinomis savybėmis, visų pirma, su efektyvumu, ir šiuo požiūriu autoriai mano, kad naujosios ES šalys turėtų ko pasimokyti iš Vakarų senbuvių. 

Galiausiai, trečia, autoriai pastebi, kad per paskutinius du dešimtmečius ES įsitvirtinę valstybės tarnautojų veiklos vertinimo modeliai, kurie teoriškai yra būtini siekiant įvertinti tarnautojų  veiklą ir perspektyvas, praktikoje jau yra atgyvenę – tinkamai neatliekantys savo funkcijos ir paprasčiausiai neefektyvūs. Ši problema kol kas įstatymų leidėjų Europoje yra nesėkmingai sprendžiama, kadangi dar neegzistuoja pavyzdinių atvejų. Kaip ir minėta, kalbėti apie konkrečias egzistuojančių modelių raidos tendencijas sudėtinga, atsiribojant nuo nacionalinių kontekstų. Todėl apžvelgiame keleto ES valstybių atvejus, remdamiesi jas tyrinėjančių mokslininkų įžvalgomis.  Požiūris į naujos formos viešojo administravimo užduotis – projektus, įgyvendinamus vykdant Europos sanglaudos politiką Suomijoje.

ES paskelbtos tyrimo gairės viešojo administravimo kokybei gerinti, įvertinti kaip šiandieniniai valstybės tarnautojai vertina pagal „naujosios viešosios vadybos“ principus atliekamas viešojo administravimo funkcijas. 

Mokslininkai kelia klausimą: kaip biurokratiją suvokia viešieji vadybininkai, įgyvendindami projektais grįstą politiką? Nuo XX a. devintojo dešimtmečio eilės Vakarų valstybių viešasis sektorius buvo reformuotas, siekiant jį padaryti mažiau biurokratinį, lankstesnį ir efektyvesnį. Tai didele dalimi nulėmė įsivyravusi „naujosios viešosios vadybos“ doktrina, kuria vadovaujantis tradicinės hierarchinio viešojo administravimo struktūros turėjo būti išardomos ir papildomos naujomis organizacinėmis formomis, tokiomis kaip „tinklai“  ir projektai. Šios doktrinos šalininkai teigia, kad naujos formos yra lanksčios ir įtraukios, taigi ir veiksmingos viešųjų paslaugų teikimo ir politikos įgyvendinimo priemonės. Vis dėlto, tyrime autoriai atskleidžia, kad viešieji vadybininkai, kasdien susidurdami su šiomis darbo organizavimo formomis, abejoja, ar jos prisideda prie biurokratijos (neigiama prasme) mažinimo, ir reiškia susirūpinimą, kad naujų formų įgyvendinimas senose struktūrose netgi didina, o ne mažina biurokratiją. Tyrimas parodė, kad keičiasi tik pačios biurokratijos formos, tačiau biurokratinio darbo dalis nuo visų viešosios vadybos funkcijų nemažėja. Daugiau nei pusė tyrime apklaustų tarnautojų teigė, jog, įgyvendindami projektus, daugiau nei pusę viso darbo ties projektu skiria administracinėms užduotims, kas yra laikoma didele laiko dalimi, lyginant su likusiu laiku, skiriamu organizacinėms ir kitoms esminėms projekto įgyvendinimo užduotimis. Be to, įgyvendinant daugumą projektų, nepilnoms darbo valandoms tenka samdyti papildomą personalą išskirtinai administracinių funkcijų atlikimui. Todėl, apklaustųjų vertinimu, projektų įgyvendinimo biurokratinė našta išlieka didelė, yra perteklinė ir ribojanti kokybiškos projekto vadybos potencialą. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad pagal „naujosios viešosios vadybos“ principus įgyvendinama politika praktikoje nebūtinai užtikrina pageidautiną lankstumą ir efektyvumą bei nepatenkina viešojo administravimo funkcionierių lūkesčių, susijusių su biurokratinės naštos mažinimu.

Talino technologijų universiteto mokslininkai spaudoje pateikė viešojo administravimo tiek kaip disciplinos, tiek Estijoje susiformavusio praktinio modelio raidos vertinimus.

Anot jų, šalies viešojo administravimo modelis šiandien susiduria su keliais sudėtingais klausimais, visų pirma: kaip mažai Europos periferijos valstybei susidoroti su „pasaulinėmis megatendencijomis“ ekonomikos, aplinkosaugos, socialinėje ir technologijų srityse. Pabrėžiama būtinybė išlaikyti žmonių pasitikėjimą ir patenkinti didėjančius jų lūkesčius valstybės atžvilgiu, kurie  akcentuoja Estijos viešojo sektoriaus ankstyvą skaitmenizavimo ir inovatyvumo sėkmę, lyginant su kitomis pokomunistinėmis valstybėmis, tačiau įspėja, jog technologinis progresas ir jo įgyvendinimas viešajame sektoriuje neturėtų tapti tikslu savaime, o verčiau būtų nukreiptas į objektyviai įvertinamo produktyvumo ir efektyvumo didinimą. Todėl privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp inovatyvumo ir stabilumo.

Mokslininkų teigimu, atsižvelgiant į Estijos visuomenės individualistinį charakterį, reikalingas išmanus ir inovatyvus viešasis administravimas bei nuopelnais pagrįstas jo funkcionierių vertinimas. Atsižvelgiant į globaliu mastu didėjantį politinį nestabilumą, viešasis administravimas turi gebėti pateikti profesionalų ir įrodymais pagrįstą požiūrį į vykstančius procesus. Bet kokie vykstantys globalūs procesai skaitmenizavimo kontekste yra susiję su papildomais iššūkiais, keičiančiais viešojo valdymo vaidmenį visuomenėje, jo tikslus, santykius, problemas ir sprendimus. Keičiantis politikos, žiniasklaidos veikimo principams turi keistis ir viešasis valdymas.

Mokslininkai mano, jog viešojo administravimo modelių naujinimas privalo prasidėti nuo atnaujinto šios srities darbuotojų parengimo, didesnį dėmesį skiriant politikos mokslų, technologijų ir vadybos sričių dėstymui bei, svarbiausia, praktinių įgūdžių ugdymui.

Tulūzos politikos studijų instituto tyrinėtojų teigimu,  Prancūzija  pasižyminti senu, gerbtinu ir tvirtu administraciniu aparatu, kurio kultūrinis  paveldas reikšmingas iki pat šios dienos, tačiau praktiniame lygmenyje ir akademiniuose  tyrimuose mėgina neatsilikti nuo globalių tendencijų. Išreiškiamas lūkestis, kad, vykstant viešojo sektoriaus evoliucijai, Prancūzijoje bus išlaikyti kai kurie paveldėti kultūriniai aspektai, tačiau tuo pat metu bus gebama integruoti esmines inovacijas.

D. Britanijoje prognozuojama didžiulė sėkmė, jeigu pavyktų sukurti „hibridinį“ modelį, kuriuo būtų suderinta tradicinė prancūziška karjeros tarnautojų sistema ir britiško–skandinaviško tipo viešosios vadybos sistema, kuri remtųsi „naujosios viešosios vadybos“ principais. Vis dėlto, lankstumo viešojo administravimo sektoriuje didinimas neišvengiamai susijęs ir su pavojumi, jog gali įsigalėti patronažo elementai, būdingi JAV vyraujančiai sistemai, kurioje naujai išrinktas valstybės vadovas svarbiausius valstybės tarnybos postus išdalina savo bendražygiams, remdamasis politiniais, bet ne visuomet profesiniais argumentais.

Reforma turi būti tokia, kad suteiktų galimybių į viešąjį sektorių pritraukti platesnio profesinio spektro darbuotojus ir sudarytų sąlygas gerinti tarnautojų rengimo kokybę, įtraukiant naujas disciplinas, kurių išmanymas būtinas šiuolaikiniam valstybės tarnautojui.

Vokietijos administracinių mokslų universiteto mokslininkai   perteikia Vokietijos akademinės bendruomenės vertinimus, sprendžiant, kaip ateityje turėtų atrodyti šios šalies biurokratinis aparatas. Jie išskiria  pagrindinius iššūkius, kurie, jų vertinimu, nulems viešojo administravimo modelio raidą.

Visų pirma, tai visi klausimai, susiję su skaitmenizavimu, kurie užima vis daugiau erdvės viešojo administravimo mokslininkų darbuose. Mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria elektroninės valdžios ir duomenų šaltinių plėtros galimybėms ir jų sinchronizavimui užtikrinant visuomenės pasiruošimą dalyvauti šiuose ryšiuose. Konstatuojama, kad šių įrankių pritaikymas viešajame valdyme jau transformavo tradicines viešojo administravimo formas, sukurdamas tiek eilę kompleksinių problemų, tiek ir palankią terpę dialogui ir bendradarbiavimui viešojo sektoriaus viduje bei su privačiu sektoriumi ir visuomene.

Antra, vis dažniau imama kvestionuoti viešojo administravimo kaip valstybės vidaus reikalų sritį, neišeinančią už nacionalinės valstybės ribų. Autoriai pastebi, kad viešojo administravimo praktikai vis dar stokoja globalizacijos ir, ES atveju, europeizacijos pasekmių nacionalinei biurokratijai suvokimo. Viešojo valdymo sektoriuje vis dar menkai suvokiami biurokratinių organizacijų, esančių už nacionalinės valstybės ribų, veikimo principai. Dėl to praktikoje vis dar egzistuoja didelis atotrūkis tarp skirtingų viešojo administravimo lygmenų, jų veikimo kokybės, o moksliniuose tyrimuose aktualizuojasi daugiapakopio viešojo administravimo temos.

Trečia, mokslininkų tarpe šiuo metu pastebimas išaugęs susidomėjimas viešojo valdymo organų ir piliečių santykių tematika, keliant ne tik analitinio bet ir normatyvinio pobūdžio klausimus. Šie tyrimai apima tradicinių ir naujų piliečių dalyvavimo viešajame valdyme kanalų klausimus, „atvirų vyriausybių“ iniciatyvas ir inovatyvių atskaitomybės formų paieškas, sprendimų priėmimo teisėtumo ir efektyvumo suderinamumo problemas. Autoriai akcentuoja, jog šie tyrimai išryškina šiuolaikinio viešojo administravimo, tiek kaip mokslo disciplinos, tiek kaip profesinės praktikos, tarpdisciplininio bendradarbiavimo potencialą. Galiausiai autoriai teigia, kad migracija ir migrantų socialinė integracija šiandien Vakarų pasaulyje kelia rimtų ilgalaikių iššūkių viešajam administravimui – tiek kaip reguliavimo problema, tiek kaip jėga, skatinanti egzistuojančių viešojo administravimo formų pertvarkas. Tai tapo aišku 2015 m., prasidėjus masiniam prieglobsčio prašytojų antplūdžiui į ES ir įvertinus tai lydėjusias pasekmes. Tyrėjų  nuomone, visa tai dar kartą atskleidė tarpdiscipliniškumo stoką tiek viešojo administravimo studijose (rengiant valstybės tarnautojus), tiek ir šiuo metu veikiančiuose praktiniuose modeliuose.

Ketvirta, šiandieninė valstybės tarnautojų ir viešųjų įstaigų darbo aplinka yra tapusi dinamiška ir nuolat kinta, priešingai vis dar visuomenėje vyraujančiam įsivaizdavimui. Šiai aplinkai   būdingas nepastovumas, neapibrėžtumas, kompleksiškumas ir   dviprasmiškumas.  Norėdami šiuos iššūkius sėkmingai spręsti, XXI amžiaus valstybės tarnautojai turi įgyti eilę įvairių įgūdžių ir išsiugdyti naują mąstyseną. Tuo pat metu pati valstybės tarnautojo ir valstybinės organizacijos veiklos esmė – viešumas – reiškia, kad būsimi pokyčiai ir reformos nebus tokie radikalūs ir drastiški, kaip įprasta privačiame sektoriuje. Viešąjį sektorių  nuo privataus sektoriaus vadybininkų visuomet neišvengiamai skirs įsipareigojimas ginti viešąsias vertybes. 

Penkta, ateities valstybės tarnautojas privalės suderinti tiek tradicinio „vėberiškojo“ viešojo administravimo esmines vertybes, tokias kaip politinį nuovokumą, diplomatiškumą ir apdairumą, tiek modernių viešosios vadybos teorijų akcentuojamus komunikacinius įgūdžius, verslumo suvokimą ir gebėjimą teikti paslaugas, pasitelkiant šiuolaikines priemones. 

Šešta, šiame kontekste iškeliama kompleksinio išsilavinimo svarba, tvirtinant tarnautojo kompetencijas, konkrečioje profesinėje srityje ar įmonėje išdirbtą laiką (atsižvelgiant į šiuolaikines tendencijas, jog vidutiniškai vieno asmens išdirbamas laikas vienoje įmonėje ar pozicijoje vis labiau trumpėja). Nors patirtis pati savaime gali būti gera mokytoja, ji mažai ką reiškia, jeigu asmuo daug laiko praleidžia blogai funkcionuojančiose sistemose – tai kels problemų valstybinių įstaigų personalo atrankos specialistams, siekiantiems įvertinti kandidatų profesinę patirtį, todėl šie specialistai neišvengiamai turės perimti naujas technikas.

• Augs mentorystės reikšmė, siekiant perteikti praktinių sistemų veikimo aspektus ir nustatyti asmenų ir komandų įgūdžių spragas, mokymo bei tobulėjimo poreikius;
• Augs rotacijos ir kvalifikacijos tobulinimo reikšmė ne tik viešojo sektoriaus viduje, bet ir bendradarbiaujant su NVO ir privačiu sektoriumi, kadangi valstybės tarnautojai privalės perimti dalį šių sektorių patirčių ir jiems būdingų įgūdžių;
• Privalės atsirasti grįžtamojo ryšio ir vertinimo sistemos, kurios būtų kritiškos, skaidrios ir kokybiškos, apjungiančios kokybinį ir kiekybinį vertinimą.

Soc. m. dr., doc.  M. Rastenytė