100-mečio sukaktis – svarbus įvykis žmonių gyvenime. Jis suteikia galimybę grįžti į praeitį, įsitvirtinti dabartyje, mintimis ir darbais nukeliauti į ateitį…

Pamėginkime žmogaus gyvenimą palyginti su metų ciklais gamtoje, taip gražiai padalintais į pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Kiekvienam periodui būdinga savitas grožis bei išliekamumas. Tai pasakytina ir apie žmogaus gyvenimą, kuriame taip pat galima įžvelgti išliekamumą, nužymėtą nueito kelio dešimtmečių simboliais.

Pamėginkime tuos simbolius pamatyti šviesaus atminimo Leono JUOZONIO jau užbaigtos gyvenimo knygos puslapiuose. Tikrai nelengva storokos ir turiningos, bet visgi įmanoma, bent mintimis peržvelgti ją.

Įsivaizduojamame pavasaryje pamatytume L. Juozonį tėviškės, gimtojo Rokiškio krašto pievose, miškuose, ūkininkų tėvų žemėje… Tai senovinės lietuvių genties sėlių žemė. Nors istoriškai gentis pranyko jau seniai, bet L. Juozonio dvasiniu pasišventimu, jos gyvybingumas nėra išblėsęs ir mūsų laikmečiu, nes jis šios genties atminimą sugebėjo išlaikyti ir įamžinti vėlesniuose savo gyvenimo tarpsniuose, jau gyvendamas Kaune.

L. Juozonis subūrė ir vadovavo sėlių klubui, kurio nariai periodiškai rinkdavosi į susibūrimus. Tokias mielas popietes, nuo pat klubo įkūrimo iki šiol, jis nepakeičiamai organizavo daugiau kaip du dešimtmečius. Iš laikraščio „Statyba“ 2016 m. Nr. 1.

Liepos 23-ąją Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje buvo aukotos šv. Mišios prisimenant E. L. Juozonį. Iš įvairių Lietuvos vietovių atvyko apie 70 žmonių. Mišias aukojo klebonas Albertas Kasperavičius. Klebonas pasidžiaugė, kad kraštietis L. Juozonis nuveikęs tiek daug gerų darbų ir pakvietė juos apžiūrėti kultūros centre.

Šio minėjimo dalyviai buvo pakviesti į netoli bažnyčios esantį kultūros centrą, kuriam vadovauja Jūratė Bagužienė. Jame eksponuojama E. L. Juozonio kūryba – turėjome galimybę pamatyti 40 tapytų paveikslų įdomiais pavadinimais, pvz., „Karalienė Morta“, „Napoleonas keliasi per Nemuną“, „Juozonių šeima“. Parodoje taip pat pateiktos medžio skulptūros ir E. L. Juozonio dovanotos atminimo juostos.

Turėjome galimybę pamatyti ir meno kūrinį primenantį didžiulį akmenį. Šio akmens atsiradimo istorija įdomi tuo, kad jis dešimtmečius, o gal ir šimtmečius, pragulėjo E. L. Juozonio tėvų kaimynystėje esančioje žemėje ir tik visai neseniai ūkininkas Kuta pristatė šį akmenį visuomenei. Daugelį metų kaimynai žinojo ir matė tik šio akmens viršunėlę, tačiau niekas iki šių dienų nebuvo bandęs pažvelgti, koks gi tas akmuo iš tiesų yra. Vos pabandžius jį atkasti, paaiškėjo, kad prie jo prieiti bus galima tik aplink jį iškasus didelį griovį. Kai kurie specialistai sako, kad jis dabar sveria apie 8 tonas. Užrašu ir ornamentais akmenį papuošė akmentašys Vytautas Jasinskas. 

Žvilgsnis į istoriją leidžia suprasti, kad didelės meninės vertės kūrinių išsaugojimas turėtų sulaukti ir valdžios institucijų dėmesio.

Dr. Juozas Šalčius, žvelgdamas į praeitį, pasakė, kad „yra E. L. Juozonio meno kūrinių, apie kurių buvimą labai mažai kas žino. Vienas iš tokių – mano gimtinės, esančios Išlaužo seniūnijoje (Prienų savivaldybėje), medžio raižinys.“ Dr. J. Šalčius kalbėjo apie Juozonienę kaip apie pirmą ir vienintelę moterį Lietuvoje, kuri dirbdama politechnikos institute padarė mokslinį atradimą.

Menininko atminimo įamžinimo organizaciniais darbais rūpinosi Virginijus Putka ir Irena Putkienė. Įvairias padėkas įteikė Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Jarutis, Rokiškio rajono meras Ramūnas Godeliauskas ir Pandėlio seniūnas Algirdas Kulys.

Atvykusieji į minėjimą buvo pakviesti ir prie vaišių stalo. Svečiai buvo pavaišinti ant laužo ruoštu plovu, koše, įvairiais skanėstais bei arbata. Leitenantui, Fizinio lavinimo sąjungos pirmininkui Dovydui Jokubauskiui publika už atliktas dainas atsidėkojo ovacijomis.

Apie šimtmečio minėjimą filmuotojas Pranas Davalga sukūrė vaizdo įrašą. Informaciją apie įrašo įsigijimą teikia L. Juozonio sūnėnas Edmundas Stašys telefonu 868420201.

Leitenantas Dovydas Jokubauskis, Fizinio lavinimo sąjungos pirmininkas

Prano Davalgos nuotraukos

***

Į gyvenimo kelio stoteles atsigręžus

Apie šią asmenybę daug kur buvo rašyta, tačiau ne mažiau įdomu, ką E. L. Juozonis yra parašęs apie save. Tad pažvelkime į jo žodžius apie save, pateiktus knygoje „Kraštotyrininko kelias“.

Vaikystė

Gimiau 1922 metais. O kurį mėnesį gimiau – neaišku. Kaimynai kalbėjo, kad mano krikštynos buvo labai šaunios per šventą Oną, tai yra liepos mėn. 26 d., nes tai didžiausi mano Pandėlio parapijos atlaidai. Metrikuose užrašė, kad esu gimęs liepos 24 d. Negi galėjo mane dviejų dienų vežti 9 km į Pandėlį?

Krikštytų staiga, nebent vaikui būtų mirties pavojus, o aš jų pasakojimu buvęs sveikas. Tai aš kartą paklausiau mamos, kada aš iš tikrųjų gimęs. Ji pasakė, kad dažnai žmogus atsineša savo vardą, tai yra – krikštijamas to šventojo vardu, kurio dieną būna gimęs. Galbūt aš gimęs birželio mėn. 28 dieną, nes prieškarinių maldaknygių kalendoriuje tada įrašytas švento Leono vardas. Aš laimingas, nes sulaukęs 60 metų turėjau gyvus abu krikšto tėvus. Krikšto tėvas Juozas (pavardė Leonas) pasakojo, kad mane išvežant krikštyti, tėvelis atsivertė maldaknygę ir pasakė: „Jo vardas bus Ernestas“. Galbūt klebonas į metrikus įrašė antrą vardą – krikšto tėvo pavardę. Mano pavardę metrikuose iškraipė, dėl ko vėliau turėjau daug vargo, nes tapau Leonas-Ernestas Juzonis. Aš netekau dėdžių, pusbrolių, seserų, gal ir tėvų, nes jie buvo arba Jozonys, arba Juozonys.

Ir taip visi kaimynai ir giminės vadino mane Ernestu. 1932 m. stojant į Rokiškio gimnaziją, išėmus gimimo metrikus, paaiškėjo, kad esu dar ir Leonas (p. 3).

Mano gyvenime daug lėmė, kad 1928 m. už vieno kilometro įsikūrė Pradžios mokykla, kurią aš jau 6 metų vyras lankiau. Čia mano pasaulėžiūrą formavo mūsų dievinamas mokytojas Jonas Lapašinskas, išmokęs mylėti tėvynę ir vaduoti Vilnių. <…> Trečiame ir ketvirtame skyriuose mus mokė Elena Straukaitė (vėliau Spietinienė) nuo Veiverių. <…>

Kai 1932 m. įstojau į Rokiškio gimnaziją, už pirmąjį lietuvių kalbos rašinį gavau penketą, nepadariau nė vienos klaidos. <…> 1941-06-22 d., prasidėjus karui, Kaune stojau į sukilėlių gretas TDA Jankausko būryje ir padėjau atkovoti Lietuvai nepriklausomybę.

1943 m. pradžioje Kauno universitete architektūros studijas nutraukiu, ir apie aštuonerių metų pasyvią veiklą istorija nutyli. (p. 4)

Mano hobi

Gydytojai įrodinėja, kad nuo kraujagyslių užkalkėjimo gerų vaistų nėra, o tik sportas, pavyzdžiui, stalo teniso žaidimas prailgina žmogaus amžių. Stalo tenisą žaidžiant nėra pavojaus susižeisti, kaip, pavyzdžiui, futbole ar bokse. Bet sportas tik tada sportas, jeigu varžovai apylygūs, todėl stalo teniso varžybos vyksta pagal amžiaus grupes. Stipriausi pasaulyje dabar stalo tenisininkai kiniečiai, nes jie treniruojasi 13 valandų per parą, o ribos meistriškumui šioje sporto šakoje nėra.

Man buvo įdomu dalyvauti pasaulio lietuvių žaidynėse ir kitose veteranų pirmenybėse. 2001 12 08 Šalčininkuose gavau diplomą, kad Lietuvos stalo teniso čempionate 75-80 metų amžiaus grupėje užėmiau pirmą vietą.

Antrasis hobi, užėmęs daug laiko, tapo šachmatai. Išmokau žaisti gimnazijoje penktoje klasėje. <…> Sakoma, kad šachmatų žaidimas tai vaistai nuo sklerozės. Gal ir tiesa, juk po keliasdešimties blico partijų taip maloniai apsvaigsta galva. Bandėme įsteigti šachmatų muziejų ar bent jo skyrių Kaune, bet nepavyko. Kodėl prieš karą Kaune vykdavo komandinės pirmenybės, o dabar šachmatų gyvenimas taip labai apmiręs, nors individualių žaidėjų turime gerų, sunku suprasti.

Kažkur perskaičiau, kad rašytojas Tolstojus išmoko esperanto kalbą per valandą. Tai ir aš pradėjau lankyti Vebeliūno vedamą būrelį, susirašinėti su Lenkijos esperantininkais, bet nieko gero iš to neišėjo, tačiau iš jų suvažiavimų liko gražūs prisiminimai (p. 22).

***

Apie Šachmatus Lietuvoje 

Šachmatų veiklos Lietuvoje 90-čiui pažymėti 2011 m. gruodžio 3 d. Kauno Karininkų Ramovėje įvyko minėjimas, kuriame dalyvavo pasaulio federacijos FIDE prezidentas Kirsanas llumžinovas su pavaduotoju. K. llumžinovas federacijai pradėjo vadovauti beveik prieš du dešimtmečius dar būdamas Kalmukijos prezidentu. Jis yra milijonierius, geranoriškai padedantis visuomenei žmogus. Šia proga jis asmeniškai apdovanojo keliasdešimt Lietuvos geriausių šachmatininkų, o vyriausiam Lietuvos šachmatininkui (gim. 1922 m.) Leonui Juozoniui įteikė meniškų šachmatų komplektą. 

Vidas Ambroza

Iš laikraščio „Statyba“ 2012 m. Nr. 1.

***

Nuo 1940-ųjų metų L. Juozonio gyvenimas neatskiriamai susietas su Kaunu. Į šį miestą atvyko baigęs Rokiškio gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete architektūrą. Dėl pasaulinio karo pasikeitė Lietuvos valstybės gyvavimas, o taip pat ir jos piliečių gyvenimas. Tuo metu studijos universitete buvo visiems nutrauktos. Atsakomybės jausmas savam kraštui L. Juozonį paskatino tapti 1941-ųjų metų sukilėliu. Deja, Lietuvos valstybės Nepriklausomybės įtvirtinti nepavyko… Pokario metais L. Juozonis pradėjo dirbti tuometiniame Kauno „Žemprojekte“ projektuotoju ir ten dirbo 32-ejus metus – iki pensijos. Per darbo dešimtmečius sparčiai ryškėjo įvairiapusio menininko talentas. Ilgainiui jis tapo neparasto darbštumo kūrėju, mokėjusiu tapyti, šaržus piešti, medį skobti, molį minkyti, gintarą, akmenį šlifuoti, stingstantį betoną krapštyti, nykstančius kultūros paveldo objektus inventorinti, pastatus projektuoti, skulptūras drožti ir statyti, eksponatus rinkti, konsultuoti…

Su dideliu, ypatingu dėmesiu, su vidine meile aktyviai keliavo po gimtąją brangią šalį Lietuvą ir įvairiais būdais siekė ją įamžinti, todėl už nuveiktus darbus jam buvo suteiktas Garbės kraštotyrininko vardas. <…>

Nuveiktų L. Juozonio darbų sąrašas įspūdingas, kurį 2002-aisiais metais išleistoje jo knygoje „Kraštotyrininko kelias“ pabandė aprašyti jis pats. Nuo to laiko praėjo per 13 kūrybingų metų. Neįmanoma būtų visus jo darbus aprašyti dabar, bet pabandysime nors trumpai peržvelgti svarbiausius, išvardinti pagrindines jo veiklos kryptis.

L. Juozonis statė įvairias skulptūras, koplytstulpius, stogastulpius, skirtus garsiems Lietuvos žmonėms. Kūrė ąžuolines memorialines lentas, paminklus kapinėse bei bažnyčių šventoriuose. Jo rankomis sukurta daug įvairių statulėlių, kryžių, koplytėlių. Piešė viršelius knygoms, žurnalams. Daugelis įvairių L. Juozonio tapybos darbų yra muziejuose ir privačiose kolekcijose pasklidę visoje Lietuvoje. Jo iniciatyva buvo organizuotos įvairių darbų parodos Kaune, Vilniuje ir kitur. Išleido knygą „Įžymių žmonių gimtinės“ (1988 m.), taip pat „437 draugiški šaržai“ (1997 m.).

Geriau pažinoję L. Juozonį stebėjosi šio asmens gebėjimu rasti laiko ir energijos monumentalių darbų kūrimui.

Pakartokime kai kurias mintis iš L. Juozonio knygos „Kraštotyrininko kelias“, kurią redagavo dr. Juozas Šalčius: „Tik stebėtis verta, kodėl ir kaip Jūs suspėjate, kai žmonės tik ir skundžiasi laiko stoka, nors kuo toliau, tuo daugiau „apsiginkluoja“ vis tobulesniais rašikliais, spausdintuvais, maisto gamintuvais, transporto skubotuvais… O gal autorius skaitytojui sako: Lietuvi, sustok akimirkai, atsigręžk į nueitą kelią, prisimink… Neįsivaizduok, kad tautos gyvenimo gija prasidėjo tik tau atėjus į pasaulį ir pasibaigs su tavim… Autorius mus moko, kiek daug nuostabių darbų gali padaryti ir vienas žmogus, ir vienas lauke karys… Džiugu, kad jis turėjo ir mokėjo surasti talkininkų“.

L. Juozonis prisidėjo prie Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos atsikūrimo, pastariaisiais metais buvo šios organizacijos atsakinguoju sekretoriumi. Už sportinius ir organizacinius pasiekimus bei nuopelnus Lietuvos sportui ir Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai L. Juozoniui 2012-asiais metais buvo suteiktas LFLS Garbės nario vardas.

Įdomus faktas yra ir tai, kad 90-ies metų sulaukęs L. Juozonis veikliai pradėjo domėtis informacinėmis technologijomis. Baigė kompiuterinio raštingumo kursus, įgudo naudotis kompiuteriu ir internetu.

Pamokantį bruožą L. Juozonis turėjo – punktualumą. Skrupulingai laikėsi duoto žodžio, geranoriškai patardavo jaunesniems kolegoms.

1999 metais L. Juozonis buvo apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Buvo taip pat aktyvus Kauno kultūros keliautojų klubo „Ąžuolynas“, Lietuvai pagražinti draugijų narys. 1991-aisiais metais tapo poeto Jono Aleksandravičiaus-Aisčio premijos laureatu. Už nuopelnus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių atminimo įamžinimui 90-mečio proga Leonas Juozonis buvo apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių aukščiausiu 1-ojo laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.

***

Išskirtiniu dėmesiu reikėtų pagerbti ir brangią L. Juozonio žmoną Liuciją Juozonienę (Sereikaitę). Apie tai vaizdžiai yra kalbėjęs prof. habil. dr. Stanislovas Sajauskas: „Kviečiu prisiminti keletą Juozonių šeimos dešimtmečių. Grįžkime į 1963-iuosius metus. Kraštotyrininkas ir tautodailininkas Leonas Juozonis pasirinko gyvenimo kelią eiti kartu su mokslinių ambicijų ir kūrybinių siekių turinčia mokslininke.  1965-aisias  metais L. Juozonienė gavo savo pirmojo išradimo liudijimą. Ji buvo nepaprastas žmogus savuoju paprastumu, neišpasakytu darbštumu, nuoširdžiu dvasiniu principingumu. Šiam laikmečiui priklauso ir jos aukščiausias gyvenimo pasiekimas. L. Juozonienė yra pirmoji ir iki šiol vienintelė moteris Lietuvoje, padariusi mokslinį atradimą – atradėja. Tai įvyko jai dirbant Kauno politechnikos instituto prof. Kazimiero Baršausko ultragarso probleminėje laboratorijoje 1972 metais. Vos tik atradimo idėja buvo paskelbta spaudoje ir išsiųsta paraiška į Maskvą dėl atradimo įforminimo, įvyko neįprastas sujudimas ne tik mokslo, bet ir valdžios struktūrose: į Institutą atvyko aukšto rango ekspertė iš Maskvos… Nustebo, kad moteris, viena, be mokslinio laipsnio, be mokslo daktarų ar akademikų pagalbos, be sinchrofazotronų taptų atradėja… To dar nebuvo, tad SSRS atradimų komitetas nepripažino jos aprašytų paviršinių-išilginių bangų atradimu, nesuteikė atradimo diplomo. Tai apkartino jos gyvenimą ir Lietuvoje, kurios mokslo korifėjai laikėsi principo: jei Maskva diplomo neišdavė, tai reiškia ir tokių bangų nėra… Tuo tarpu labiausiai pažengusių akustikoje pasaulio šalių (JAV, Vokietijos) mokslininkai – ne tik pripažino, bet ir intensyviai ėmė tyrinėti, taikyti šias bangas. Pasaulio mokslui nereikėjo jokio SSRS atradimo diplomo ar registracijos numerio, nes atradėju laikomas mokslininkas, pirmasis atskleidęs, aprašęs, ištyręs ir paskelbęs naująjį reiškinį mokslinėje spaudoje. Visa tai buvo padariusi L. Sereikaitė-Juozonienė, taigi atrado naują fizikinį reiškinį – akustines paviršines išilgines bangas. Šioje srityje vystant L. Juozonienės idėją Lietuvoje ir pasaulyje apginta ne viena disertacija, teikiamos premijos (Rytų Vokietijoje, Brazilijoje), Lietuvoje išleistos monografijos, spausdinami vis nauji moksliniai straipsniai.

L. Juozonienė taip pat yra 78 išradimų autorė. Dauguma jų skirta ultragarso problemų sprendimui. Ji rašė straipsnius įvairiems spaudos leidiniams. Vien laikraščiui „Statyba“ yra parengusi virš 100 straipsnių.

Juozonių šeima buvo gilaus dvasingumo. Kiekvieną sekmadienį jų neatskiriama dienotvarkės dalis buvo lankymasis Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.

Šviesios atminties doc. dr. Juozas Čepelė yra rašęs: „Džiugu buvo matyti tave, Leonai, lyg ir teorinėje priešybių vienybėje… Tavęs niekada nemačiau skubančio, bėgančio… Gi Liucijos niekada nemačiau einančios lėtai, tik visada skubančią. Visai nesvarbu ar tai buvo namuose ar mieste, ar kur nors kitur…“. Kai jūs žingsniuodavote drauge į bažnyčią, tuomet būdavo bene vienintelės akimirkos, kai jūsų gyvenimo laikrodžiai eidavo vienodu tempu“.

***

L. Juozonio 90-mečio proga buvo skirtas beveik visas laikraščio „Statyba“ 2012 metų rugpjūčio numeris. Jame yra turiningai išdėstytos LFLS pirmininko Dovydo Jokubauskio mintys: „Pamatėme talentingo ir labai darbštaus žmogaus dalelę praeities akimirkų ir dabartį. Tad užduokime klausimą: ką pasiimsime į ateitį? Gal atsakymas tegul bus toks: niekada nepamirštamą ir brangią praeitį“.

Juozonių šeimos gyvenimo riba jau pasiekta. Prasminga ir vertinga būtų žvelgti į ateitį. Įprasta tokiais atvejais kalbėti apie atminimo įamžinimą. Įamžinimo keliu eiti sunku, bet svarbu. Tad nors truputį pažvelkime, kokie galimi įamžinimo būdai:

1. Dar nėra suskaičiuoti, suregistruoti visi L. Juozonio kūrybiniai darbai, todėl tikslinga parengti ir išleisti visų darbų rinkinį (katalogą).

2. Svarstytina dėl Juozonių vardo premijos įsteigimo, kuri galėtų turėti dvi atskiras kryptis: 1 – už techninius mokslinius pasiekimus – Liucijos Juozonienės (nejaugi mokslo genijų pagerbimui reikia laukti 100 metų po jo amžininkų mirties?); 2. – už tautodailės, kraštotyros darbus – Leono Juozonio.

3. Kokia nors forma gimtajame Rokiškio rajone galėtų būti įamžintas L. Juozonio atminimas.

4. Prasminga būtų matyti atminimo lentą Kaune, prie namo, kuriame gyveno Juozonių šeima (Vydūno al. 9).

5. Svarstytini ir kitokie galimi atminimo įamžinimo variantai…

Šios šeimos amžino poilsio vieta – Romainių kapinės. Ant kapo stovi paminklas, pastatytas Leono Juozonio rankomis, Jo dvasioje.

Tegul Jų atminimas bus susietas ir su užuojautos mintimis šios šeimos artimiesiems.

Iš laikraščio „Statyba“ 2016 m. Nr. 1

***

Įdomu prisiminti, kai pačiam L. Juozoniui jo kraštietė iš Rokiškio, Salvinija Kalpokaitė 2013-aisiais metais pateikė klausimus. Pažvelkime į atsakymus:

Kur ir kuo dirbote iki 1990 metų?

Kauno žemės ūkio statybos projektavimo institute „Žemprojektas“ projektuotoju (1950–1982).

Kiek knygų apipavidalinote ir nupiešėte viršelių ar iliustravote?

Knygos viršelių nupiešta – apie 19. Iliustruotos – 5 knygos. Esu išleidęs mažu tiražu ir savo keletą knygų.

Kiek nutapėte paveikslų? Kiek Rokiškio rajonui?

Virš 100. Rokiškio rajonui – 10.

Kiek išspausdinta draugiškų šaržų?

Nuo 1963 m. įvairiuose laikraščiuose daugiau kaip 220 vnt.

Kuo dar užsiėmėte?

Dariau atminimo lentas – 23 vnt. Kryžių nedariau, bet padariau 5 kryžių projektus. Ąžuolinių koplytstulpių pastačiau virš 30 vnt. Gelžbetonio skulptūrų virš 10 vnt.

Kiek šalių, miestų apkeliavote? Kuri kelionė įsimintiniausia?

Buvau Paryžiuje, Romoje, Berlyne, Prahoje, Krokuvoje, Helsinkyje, Stokholme, Sankt-Peterburge, Maskvoje, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Kryme, Kroatijoje… Įsimintiniausia buvo Egipte.

Kiek parengėte genealoginių medžių?

Brazdžionio, Maironio, Tūbelio, Zamenhofo, Juozonio…

Kokius žymius Lietuvos veikėjus pažinote?

Tomą Glodą, Juozą Urbšį, Bernardą Brazdžionį…

Kuo šiuo metų užsiiminėjate?

Žaidžiu stalo tenisą ir šachmatais. 21-ienerius metus vadovauju Sėlių klubui Kaune.

Ką patartumėte jaunimui?

Mylėti Lietuvą!

Iš laikraščio „Statyba“ 2017 m. Nr. 1

***

Įžymių žmonių gimtinės

E. L. Juozonio mintys iš jo knygos „Įžymių žmonių gimtinės“. 

Daugiausia įtakos žmogaus gyvenimui turi gimtinės aplinka. Ji jau pirmaisiais metais formuoja individo asmenybę, todėl visi, nors ir išsklidę iš gimtųjų namų, jų visą laiką gyvenime nepamiršta, o emigrantai „suserga“ nostalgija… Atmintyje visą laiką pasimato, kur stovėjo klėtis, kur girgždėjo svirtis, jų mes nepamirštame, o ši aplinka mus formuoja, įkvėpia kūrybinių minčių.

Kiekvienas žvilgsnis užkliuvęs už tėviškės kampelio, negali nepalikti žymės mumyse. Graži aplinka išugdo meniškesnės sielos žmogų, įdiegia atkaklesnį charakterį. Vienoks žmogus apsuptas miškų, kitoks netoli miesto. Vienoks kaime, kitoks vienkiemyje išauga.

Taipogi, didelės reikšmės charakterio formavimui turi šeima ar žmogus vienturtis, ar gausioje šeimoje augęs, buvo jauniausias ar vyriausias tarp brolių ir seserų, ar anksti tėvai mirė, ar ilgai gyveno, ar tėvai turėjo didelį ūkį ar mažą… Knygoje pateikiama ir biografinės medžiagos tiek, kiek jos pavyko surasti.

Visos sodybos etnografiškai yra vertingos. Nei vienoje iš jų nesikartoja pastatų išdėstymas, jų dydis, todėl jose atsispindi senolių šimtmečių išradingumas, prisitaikymas prie vietovės. Daugumos sodybų jau seniai nebėra, neišlikę ir fotonuotraukos, todėl sodybos braižytos tik pagal senų žmonių pasakojimus. Taigi, klaidų neišvengta, ne iš blogos valios, o dėl to, kad kraštotyrininkams nebuvo galimybės gauti tikslias žinias. Po kelių šimtmečių mūsų ainiai gyvens laimingi, sunkių darbų gaus mažiau ir gal su dideliu malonumu atstatinės bočių sodybas. Juk įdomu žinoti, kaip atrodė protėvių lizdai…

***

Paroda Maironio lietuvių literatūros muziejuje

LEONAS ERNESTAS JUOZONIS –

dailininkas, architektas, rezistencijos darbininkas, muziejininkas

(1922–2015)

Maironio lietuvių literatūros muziejuje liepos 28 dieną buvo atidaryta Garbės kraštotyrininko, tautodailininko įvairių darbų paroda. 

Parodos organizatoriai – muziejaus direktorė Aldona RUSECKAITĖ ir muziejaus darbuotojos: ryšių su visuomene skyriaus vedėja Eglė RANKAUSKIENĖ, dailininkė Inga ZAMOLSKIENĖ.

Įžanginiu žodžiu parodą pradėjusi EGLĖ sakė, kad nors muziejuje vyksta daug renginių, tačiau popietė skirta 95 metų sukakties Juozoniui paminėti užima mūsų darbuose ypatingą vietą.

Susirinkusiems buvo parodyta filmo apie autorių ištrauka (visos filmuotos medžiagos trukmė – pusketvirtos valandos). Pagarba amžinybėje esančiam menininkui parodyta tylos minute.

TRUPUTIS ŽODŽIŲ IŠTARTŲ PARODOS ATIDARYMO METU

Profesorius Stanislovas SAJAUSKAS, muziejininkas, knygų leidėjas, išradėjas. „Esu buvęs tremtinys. Žinau, kad toks šešėlis daug kam yra suteikęs vargų ir bėdų, tačiau lygiai taip jis teikia daugelį įsimintinų valandų. Man pasisekė baigti įvairius mokslus, dirbti mėgiamą pedagoginį darbą. Daug įsimintinų pokalbių įvyko ir su Leono ir Liucijos Juozonių šeima. Pažinau juos kaip tylius, kūrybingus žmones. Įsiminė kažkada pasakyta mintis apie tai,

kad kiekvienas praeityje buvęs įvykis gali turėti svarbią reikšmę tautos, šeimos ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Leonas turėjo gražią kūrybinę dovaną pastebėtą reginį įamžinti popieriaus lape. Norėčiau šį kūrėją pavadinti knygnešiu, kuris suteikė galimybę įžvelgti į tai, ką laiko tėkmė jau yra amžiams ištrynusi iš atminties.“

Vidmantas MARKEVIČIUS, Kauno Sėlių klubo narys. „Su Juozoniu pažintį norėčiau pradėti nuo atsiminimo momento, kai jis mane pakvietė į Sėlių susirinkimą kalbėdamas gražia Rytų aukštaičių tarme. Bendradarbiavimas Juozonio vadovaujame Sėlių klube tęsėsi daugelį metų. Sėlių klubas Kaune buvo įkurtas 1992 spalio 2 d. Pirmuoju pirmininku tapo Leonas Juozonis. Senovinė lietuvių gentis Sėliai gyveno Utenos, Panevėžio teritorijoje, o trečdalis genties žemės driekėsi Latvijoje.

Iš viso iki 2014 m. Leonas Juozonis buvo organizavęs 200 susirinkimų ir kiekvieną kartą buvo surašomas trumpas susirinkimo protokolas. Aptariamų klausimų tematika buvo labai įvairi. Didelį įspūdį man darė Juozonio pastangos parodyti žmonėms gerą pavyzdį, todėl jį aš norėčiau apibūdinti tokiu sakiniu: PADIDINTI GĖRIO SUMĄ ŽEMĖJE.“

Kazys RAČKAUSKAS, Tėvynės pažinimo draugijos Garbės pirmininkas, Lietuvos žurnalistų draugijos narys. „Ši paroda apibūdina asmenybę dariusią ir tebedarančią didelę įtaką visiems, kurie domisi kultūra. Tai ryškus tautos paveldo puoselėjimo savanoris. Manau, kad jam tiktų apibūdinimas – visuomeninė muziejininkystė. Jis pats buvo tokių muziejų kūrėjas ir eksponatų jiems pateikėjas.“

Aurelijus Antanas NORUŠEVIČIUS, leidyklos ,,Kalendorius“ vadovas. „Man teko garbė matyti Juozonio kūrybos procesą, kuris įstrigo į atmintį su kokiu dideliu vidiniu dėmesiu jis kūrė skulptūrą amžinybėn iškeliavusiai savo žmonai Liucijai. Šiuo metu ši skulptūra yra padovanota buvusiai pogrindinei spaustuvei (AB), esančiai Kauno raj.

Vijolė ARBAS, Amerikoje gyvenusios rašytojos Alės Rūtos dukra. Ji priminė savo mamos pasakojimus apie Rokiškį, apie Leono Juozonio kūrybą, o taip pat vaizdžiai pasakojo apie Amerikos lietuvių dvasinį ryšį su gimtine Lietuva. Juozonis savo darbais įvairiapusiškai padėjo, kad tokie ryšiai būtų pastebimi ir ilgalaikiai.

Jonas LUKŠĖ, architektas. „Su autoriumi mus siejo artimi bendradarbiavimo ryšiai. Jo pavyzdys kraštotyrinėje draugijos veikloje padėjo sukaupti ir išsaugoti daug įvairaus paveldo

eksponatų. Malonu buvo dalyvauti organizuojant autoriaus 90-metį Kauno viešojoje bibliotekoje. Parodos atidarymo metu malonu buvo girdėti įvairaus amžiaus žmonių mintis apie tai, jog būtina nepamiršti, kad Juozonių šeimoje buvo absoliuti blaivybės atmosfera. Kiekvieną sekmadienį apsilankymas bažnyčioje, įvairi pagalba silpnesniesiems. Ypatingą vietą šios šeimos gyvenime užėmė taikos ir ramybės skleidimas bet kuriame žmonių susibūrime.

Dr. Juozas ŠALČIUS. Šį kūrėją teko pažinti ir kaip knygų autorių bei įvairių publicistinio pobūdžio tekstų kūrėją. Atsimenu daugiau kaip prieš 20 metų jo parašytą mintį viename straipsnyje apie tai, jog norint, kad Lietuvoje žmonės gyventų savitarpio santarvėje būtina sutvarkyti atlyginimų sistemą. Didžiausias atlyginimas turėtų būti valstybės prezidentui, o visų kitų sričių darbuotojai turėtų gauti mažesnę algą, užtikrinančią svarbiausių pragyvenimo reikmių tenkinimą ir sudarytų galimybę kūrybingai dirbti valstybės naudai. Įsiminė Juozonio noras pasirūpinti silpnesniais. Įdomus ir reiklus buvo jo pageidavimas aplankyti Vilniuje sirguliuojančią žymaus keliautojo Mato Šalčiaus dukrą, gydytoją Ramintą Šalčiutę-Savickienę. Panašių jo iniciatyvų žinau ir daugiau. Malonu prisiminti, kad Juozonis buvo įvairių sričių sportininkas, taip pat ir organizatorius, kuris stengėsi, kad sėkmingai gyvuotų nekomercinės sporto organizacijos. 

Jis buvo Lietuvos fizinio lavinimosi Garbės narys, vienas iš šios pirmosios sporto organizacijos Lietuvoje atkūrėjų. Dalyvavo Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse ir buvo nugalėtoju arba prizininku įvairiose sporto šakose.

* * *

Renginį įdomiai praturtino Kovo 11-osios g. bendrijos etnografijos ansamblis ,,Sūduva“. Jo vadovė Teresė Varnagirienė pasidžiaugė, kad su kūrybingu autoriumi Leonu teko daug kartų dalyvauti įvairiuose renginiuose. Ansamblio programoje aidėjo pagarbos tėvynei melodijos.

Žodis buvo suteiktas Edmundui STAŠIUI. Jis sakė, kad yra Leono sūnėnas ir išsamiai kalbėjo apie dėdės kūrybinio gyvenimo dešimtmečius. Renginio dalyviams jis pateikė svarbesnių darbų sąrašą.

Tokio sąrašo sutrumpinta dalis:

• Žymesnių Lietuvos žmonių gimtinės – 2000 egz.;
• Draugiški šaržai – 437;
• Išspausdinta virš 230 draugiškų šaržų laikrašèiuose;
• Ąžuolo ir gelžbetonio skulptūros – 16 vnt.;
• Ąžuolinės memorialinės lentos – 23 vnt.;
• Paminklai kapinėse ir šventoriuose – 23 vnt.;
• Įvairios statulėlės – 40 vnt.;
• Iliustruotos 5 knygos;
• Išleista knyga ,,Kraštotyrininko kelias“, 2002 m. 300 egz.;
• Nutapyta virš 100 paveikslų;
• Rokiškio raj. padovanota virš 10 paveikslų.

Leonas Juozonis mėgo keliauti ir yra pabuvojęs: Prahoje, Paryžiuje, Romoje, Berlyne, Krokuvoje, Helsinkyje, Stokholme, Peterburge, Maskvoje, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Kryme, Kroatijoje, Egipte.

1992 m. gauna žemės sklypą kūrybinėms dirbtuvėms statyti. Manęs klausia ar statysiu namą Šančiuose ant Nemuno kranto. Sutikau ir prasidėjo… Visus popierinius reikalus sutvarkė dėdė, o man liko tik pastatyti namą, sutvarkyti aplinką, gyventi ir prižiūrėti. Projektuojant namą – projekto autorius dėdė. Suprojektavo ir sau kambarį su vaizdu į Nemuną. Šiuo metu visame name sukabinti jo paveikslai, o ant lentynų sudėlioti jo medaliai, skulptūrėlės, įvairūs jo darbai. Sklypo teritorija, kiemas man atrodo tvarkomas, o gal ir sutvarkytas, prižiūrimas. Sode auga obelys, vyšnios, žydi įvairios gėlės. Kieme stovi dėdės daryti 3 ąžuoliniai koplytstulpiai.

Už šio renginio iniciatyvą nuoširdi padėka žmonai Almai. Ji buvo pagrindinė renginio autorė. Ačiū Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Aldonai RUSECKAITEI, muziejaus darbuotojoms Eglei RANKAUSKIENEI ir Ingai ZAMOLSKIENEI. Dėkoju laikraščio ,,Statyba“ redaktoriui Juozui Šalčiui, ansamblio ,,Sūduva“ vadovei Teresei VARNAGIRIENEI.

Parodoje lankėsi ir mintimis pasidalijo Emilija ČYPAITĖ ir Juozas ŠALČIUS

Nuotraukos Vido Ambrozos ir Emilijos Čypaitės

Straipsnis iš laikraščio „Statyba“ 2017 m. Nr. 8

***

Paroda Lietuvos Respublikos seime

Lietuvos Respublikos Seimo narės Rūtos MILIŪTĖS iniciatyva šių metų gegužės 22–birželio 8 dienomis Seimo Europos informacijos biure įvyko Ernesto Leono Juozonio paroda „KŪRYBINĖS IDĖJOS LIETUVOS ŠIMTMEČIUI“.

Parodos atidaryme dalyvavo gausus būrys meno kultūros mėgėjų, Seimo narių. Renginį įžanginiu žodžiu pradėjo Laima ŠANDARIENĖ, Ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistė. Ji sakė: „Leonas Ernestas Juozonis (1922–2015) – dailininkas, architektas, rezistencijos darbininkas, muziejininkas – gausaus ir įvairaus kūrybinio palikimo autorius, sukūręs paveikslų, portretų, iliustracijų, draugiškų šaržų, ąžuolo skulptūrų, statulėlių, koplytstulpių, genealoginių medžių, memorialinių lentų su bareljefais ir kitų kūrinių.

Parodoje „Kūrybinės idėjos Lietuvos šimtmečiui“ darbai sukurti vis kita technika, stebina įvairiapusiškumu: tapyba, aliejiniai dažai, tempera, akvarelė, pastelė; grafika (tušas, pieštukas), skulptūra iš ąžuolo, metalo, gelžbetonio. Įvairių technikų naudojimas leidžia atskleisti meno kūrinių turinį.

Ypač įsimena kūrėjo gebėjimas pateikti meną savaip. Pavyzdžiui, Lietuvos kunigaikščius ant pjedestalo autorius savo kūriniuose surikiavo taip, kad ant aukščiausio pjedestalo užkelti Vytautą Didįjį; Napaleoną pakvietė prie Nemuno į tą vietą, kur vyko istorinis jo kariuomenės persikėlimas. Autoriaus kūryba moko rasti ryšį tarp dokumentinės nuotraukos ir fantazijos.

Autoriaus dažnai klausdavo, ką jis patartų jaunimui. Menininkas turėjo vienintelį atsakymą: „Mylėti Lietuvą!“

Parodoje buvo ir įdomi meninė programa. Smuiku muzikinius kūrinius atliko Juozo Gruodžio konservatorijos absolventė Taurinta KLESEVIČIŪTĖ, o taip pat patriotines dainas atliko leitenantas Dovydas JOKUBAUSKIS, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas.

* * *

LR Seimo narė Rūta MILIŪTĖ pasveikinusi renginio dalyvius sakė:

Gyvenimo dėsningumas yra toks, kad žmones geriausiai apibūdina jų nuveikti darbai. Šioje salėje tie darbai – įvairūs meno kūriniai. Menas – talkininkas pamatyti dalį pasaulio, pajausti žmogaus dvasią, mąstymą, kūrybos eigą. Renginio gimimo idėja nėra trumpa. Pirmiausia ji kilo iš to, kad kartu su kolege nusprendėme apsilankyti Kaune esančiame Maironio muziejuje, kuriame ir susipažinome su L. Juozonio kūryba. Labiausiai įsiminė tai, kad šių darbų autorius neapsiriboja viena piešimo technika, o naudoja jas labai įvairias, pavyzdžiui, tapyba (aliejiniais dažais, tempera); grafika (tušu, pieštuku); skulptūra (įvairaus dydžio skulptūros iš ąžuolo, metalo, gelžbetonio); akvarelės, pastelės paveikslai. Įdomu yra tai, kad kai kuriems darbams jau ne vienas dešimtmetis, tačiau jie atrodo taip lyg padaryti vakar.

Mane, kaip kaunietę, artimi vaizdai ir pažįstami peizažai sužavėjo, tad nusprendžiau šiais meno kūriniais pasidalinti ir su platesne auditorija. Džiugu, kad geranoriškai mums talkino Juozonio giminaičiai. Noriu padėkoti muziejaus šeimininkams. Ačiū ir laikraščio STATYBA redaktoriui Juozui ŠALČIUI už informacinę sklaidą ruošiantis šiai parodai. Linkiu malonių akimirkų ir įsimintinų įspūdžių visiems čia susirinkusiems.

***

Išsamią kalbą parodos dalyviams pasakė Edmundas STAŠYS, L. Juozonio sūnėnas.

Kalba parodos atidarymo pradžioje

Aš esu Edmundas Stašys – Leono Ernesto Juozonio giminaitis – sūnėnas. E. L. Juozonis ir mano mama brolis ir sesuo. 

Rokiškio rajone Pandėlio valsčiuje Geniškio sodyboje Bronės ir Juozo Juozonių šeimoje, kurioje jau augo trys vaikai, 1922 m. liepos 22 dieną gimė ketvirtasis vaikas – Ernestas-Leonas Juozonis. Giminės ir artimieji vadino Ernestu, o kitur į jį buvo kreipiamas Leono vardu. 

Jau vaikystėje smalsios vaiko akys švytėdavo džiaugsmu, kai klausydavosi netoli sodybos esančio beržyno, liepų bei didingo ąžuolo šnarėjimo, bitelių dūzgimo, baltais pavasario žiedais pasipuošusiame sode linksmo gandrų klegesio sugrįžus į savo gimtąjį gandralizdį.

Regis, akimirksniu pralėkė vaikystė, mokykliniai bei studijų metai. Viesulu praūžė karų bei pokario juodi debesys, besisvaidydami žaibų strėlėmis, neaplenkė ir Juozonių šeimos.

Tėvai, brolis Albertas, seserys Ona ir Aldona jau iškeliavo į amžinybę. 2015 m. gruodžio 29 d. jauniausias sūnus Ernestas Juozonis, didis Tėvynės patriotas, garbės kraštotyrininkas, poeto J. Aisčio premijos laureatas, architektas, medžio drožėjas, skulptorius, koplytėlių bei

paminklų kapinėse kūrėjas, paveikslų tapytojas, gabus šachmatininkas, aktyvus stalo tenisininkas, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, Kauno m. Sėlių klubo pirmininkas…

Iš laikraščio „Statyba“ 2018 m. Nr. 6.

Daug darbų išdalinta Rumšiškių buities muziejui.

• 100 vnt. – inventorizuotų kryžių,
• 100 vnt. – buities priemonių, 30 sodybų,
• Į Rumšiškes nukeliavo 0,8 m. medinis boksininkas, Vydūno skulptūra.
• Didelis paveikslas – 2×0,8 m „Pasaulio popiežiai“ atiduotas Kauno kunigų seminarijai.
• Nemažai įvairios medžiagos padovanota Pandėlio mokyklos kraštotyros muziejui.
• Išdrožė, iškalė ir pastatė ne vieną dešimtį ąžuolinių skulptūrų įvairiose Lietuvos vietovėse. Trys ąžuolinės skulptūros stovi Juozonio sūnėno Edmundo sodybos kieme, jų aukštis virš 5 m.
• Pagamino daug bronzinių bareljefų.
• Juozonio darbų įamžinimui sukurtas kompaktinis diskas – 3,5 val. trukmės.
• Yra išleista keletas knygų: „Kraštotyrininko kelias“ (2002 m.), „Įžymių žmonių gimtinės“ (1988 m.).
• Nupiešė 437 žmonių draugiškus šarþus ir jie išleisti knygelėje „Draugiški šaržai“ (1997 m.). Yra ir daugiau darbų. Juos suskaičiuoti beveik neįmanoma…

Dabar jau galima sakyti, kad Seimo rūmuose paroda žinomo Lietuvos tautodailininko jau veikia.

Noriu paaiškinti, jog ne kartą buvau klausiamas, kas apmokėjo šio renginio išlaidas. Atsakysiu trumpai: šią įdomią pastogę mums suteikė Seimo narė RŪTA, o daugiausia ryšių turėjome su darbščiąja IEVUTE.

Organizatoriai man skyrė užduotį pasirinktus paveikslus įrėminti. Suradau specialistus ir už jų gražų darbą apmokėjau iš savosios pensijos.

Turėjome nemažą rūpesčių kas padengs paveikslų nuvežimo į Vilnių ir parvežimo į Kauną išlaidas? Atsakymą jau turiu: atsirado žmogus, kuris ir įvykdė šį darbą. Jis prašė pavardės neskelbti. Šį žmogų žinome tik trise: mano žmona Alma, aš ir Juozas Šalčius.

Kad paroda įvyktų, svarbiausiu organizatoriumi yra socialinių mokslų daktaras, laikraščio STATYBA ilgametis redaktorius Juozas Šalčius.

Kad paroda įvyktų Seimo rūmuose, didžiausią vaidmenį atliko Seimo narė Rūta MILIŪTĖ ir jos komanda.

Aišku, parodai reikėjo paveikslų ir kitų eksponatų. Tuos darbus saugoja, juos surinko ir pristatė į Seimą Juozonio sūnėnas Edmundas STAŠYS su žmona Alma. 

Juozonio darbai saugomi ir eksponuojami, kaip aš pavadinau, „Šančių muziejuje“. Jis yra mūsų namuose.

Adresas: Kaunas, Žemieji Šančiai, Kranto 20-oji g. 17-1. Lankytojams durys visada atvertos. Tel. 8 684 20 201.

Iš laikraščio „Statyba“ 2018 m. Nr. 7.

* * *

SUSIPAŽINIMAS SU LEONO JUOZONIO KŪRYBA

Esu labai dėkinga laikraščio redaktoriui dr. Juozui Šalčiui už pakvietimą į L. Juozonio parodos atidarymą. Ryškų įspūdį paliko tapybos darbai. Manau, kad turi ateiti laikas ir atsirasti vieta paveikslų ekspozicijai tikrose parodų salėse.

Buvo be galo įdomu susipažinti ir su L. Juozonio leidiniu „Įžymių žmonių gimtinės“ I tomu, išleistu Vilniuje 1988 metais, kuriame pateikti 36 įžymių žmonių sodybų brėžiniai, jų trumpos biografijos ir svarbesnių darbų sąrašai.

Pratarmę leidinio autorius pradeda žodžiais: „Daugiausia įtakos žmogaus gyvenimui turi gimtinės aplinka“ ir toliau rašo: „Tikiuosi, kad šis leidinys paskatins ir kitus kraštotyrininkus tęsti mano darbą, … visa tai labai skubu…“. Jau praėjo 30 metų, ar ruošiamas II tomas?

KPD ekspertė Jelena PARASONIENĖ

VŠĮ „Statybos ir projektavimo sisteminimo centras“

Iš laikraščio „Statyba“ 2018 m. Nr. 6.

***

Talentingo menininko šviesa

Žmogaus gyvenimas matuojamas ne tiek jo pragyventais metais, o svarbiausia – nuveiktais darbais. Likimas L. Juozoniui skyrė nemažą gyvenimo atkarpą. Jo kūryba byloja, kokį svarbų palikimą jis mums visiems padovanojo. Tai didelės medžio skulptūros, puošiančios tėviškes bei saugojančios amžino poilsio vietas. Jo kūryba suteikia galimybę prisiminti istoriją ir žmones, kurie daug nuveikė Tėvynei.

Dabar jo kūryba – turiningas muziejus, kurį sukūrė, saugo ir žmonėms mielai rodo Juozonio sūnėno Edmundo ir Almutės STAŠIŲ šeima savo namuose. 

Man ne kartą teko dalyvauti L. Juozonio organizuotuose Sėlių klubo renginiuose. L. Juozonis mano atmintyje – šventas žmogus, savo gyvenimą paskyręs istorinės atminties, tautos tradicijų, paveldo išsaugojimui. Tai doras, talentingas, orus nė lašelio alkoholio nevartojęs žmogus. Įdomu skaityti jo parašytas knygas. Savo apsiskaitymu ir žiniomis jis iššaukdavo pasigėrėjimo jausmą.

Žinau, kad jis mėgdavo save pristatyti KRAŠTOTYRININKO vardu. Tai buvo pasišventęs žmogus Dievui ir Tėvynei. Jo darbai žmonių atmintyje eina į amžinybę…

Saulutė Genovaitė MARKAUSKAITĖ,

Lietuvos Tėvynės pažinimo draugijos narė,

Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė,

Lietuvos Žurnalistų draugijos narė

Iš laikraščio „Statyba“ 2018 m. Nr. 7.

***

Įdomioje parodoje

2013 metais dalyvavau gražiame renginyje Išlauže minint laikraščio STATYBA 25-erių metų sukaktį. Įdomu buvo dalyvių gretose pamatyti įvairių įmonių vadovus, įvairius kitus specialistus, žinomus Lietuvoje buvusius statybos ir urbanistikos ministrus. Mano dėmesį patraukė gražiai pasipuošęs garbaus amžiaus žmogus. Nebuvau anksčiau regėjęs šio žmogaus. Tai buvo į dešimtą dešimtį įkopęs Leonas Juozonis. Greit susipažinome. Sužinojau, kad tai aktyvios veiklos meno pasaulio žmogus, daug sukūręs įvairių meno kūrinių, gerai žaidžiantis šachmatais, mėgstąs stalo tenisą.

Daugiau apie Leoną Juozonį sužinojau kai pamačiau jo darbų parodą LR Seime gegužės-birželio mėnesiais. Žinau, kad daug pastangų šiam renginiui paskyrė dr. J. Šalčius. Juozonio kūryba paliko gilų įspūdį. Malonu, kad dalyvavo ir svarbų organizacinį darbą nuveikė LR Seimo narė Rūta MILIŪTĖ.

Mano įsitikinimu būtų gražu ir svarbu, jeigu LR Kultūros ministerija, savivaldybių kultūros skyriai, o taip pat ir kitos institucijos, kam svarbu kultūra ir menas, ieškotų ir rastų galimybes, kaip Juozonio kūrybą įamžinti naujuose leidiniuose ir parodyti visuomenei kituose miestuose ir rajonuose. Tokie yra mano prašymai ir palinkėjimai.

Iš laikraščio „Statyba“ 2018 m. Nr. 7.

***

Menininko idėjos primena

Malonu buvo perskaityti laikraštyje „Statyba“, kad LR Seime bus surengta dailininko Leono JUOZONIO darbų paroda. Iš tiesų, verta padėkos žodžio LR Seimo narė Rūta MILIŪTĖ, o taip pat ir jos talkininkai, kurie ruošėsi atrinkti įdomiausius kūrėjo paveikslus ir kitokią kūrybą.

Aplinkybės taip susiklostė, kad beveik prieš du dešimtmečius susipažinau su Leono Juozonio kūryba. Teko ne kartą lankytis jo namuose Kaune, gėrėtis įvairios kūrybos gausumu. Į šiuos apsilankymus 2003 m. buvau pasikvietusi savo vaikus, nors jie dar buvo ir maži, bet gausa paveikslų ir kitokių tautiškų rankdarbių, susietų su Lietuva, vaikams paliko didžiulį įspūdį, parodytą meilę Lietuvos kraštui, o gal padarytas ir didelis indėlis vienam iš sūnų pasirenkant specialybę saugoti ir ginti tėvynę. Kartą L. Juozonis pasiūlė atžalas nutapyti, o 2000 metus pasitinkant įteikė dar vieną paveikslą su malūnu ir kriokliu. 

Šie paveikslai nebuvo nutapyti vienu metu, tarp jų yra 3 metų skirtumas. Taigi mūsų kūrybinis ryšys tęsėsi ilgesnį laiką. Nuo to laiko prabėgo jau beveik du dešimtmečiai. Mūsų šeimos vyrukai užaugo į tikrus vyrus. Jaunėlis Aurimas (ūgis 193 cm) 2017 m. baigė Generolo Jono Žemaičio karo akademiją. Gavo darbo pasiūlymą ir tęsia tarnybą Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio štabo batalione, Garbės sargybos kuopoje. 

Vyresnysis sūnus Paulius (185 cm) taip pat sportininkas. Baigė Lietuvos sporto universitetą. Deja, aplinkybės taip susiklostė, kad jau beveik ketveri metai dirba užsienyje. Su nerimu žvelgiu į jo ateitį nes pergyvenu, kad artėja riba, kada jis galutinai turės apsispręsti, ar pasilikti užsienyje, ar grįžti į Lietuvą. Tai labai sudėtingas klausimas ir mūsų šeimos įsitikinimu dėl to pergyvena daug Lietuvos žmonių, bet niekas neturi tikrų sprendimų ir žinių, kaip susiklostys šimtų tūkstančių jaunų lietuvių kelias Lietuvoje. Todėl dėkodama dailininkui Juozoniui už padovanotus paveikslus su viltimi noriu galvoti, kad mūsų šeimos atžalos ras įsikūrimo galimybę Lietuvoje ir čia sulauksime naujų atžalų.

Rūta POCIENĖ, Radviliškis

Iš laikraščio „Statyba“ 2018 m. Nr. 1.

***

Straipsnio rengėjai už konsultacijas nuoširdžiai dėkoja laikraščio redaktoriui Romui Bacevičiui. 

***

Straipsnį parengė

Janina Puodžiuvienė, buvusi Kėdainių spaustuvės laikraščių ir knygų maketuotoja

Benita Višpulskytė, Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų bakalaurė

Dr. Juozas Šalčius, laikraščio „Statyba“ redaktorius, jį redagavęs 33 metus

Edmundo ir Almos Stašių namų muziejuje Kaune esantys dėdės E. L. Juozonio kūriniai

Prano Davalgos nuotraukos