Truputį daugiau kaip prieš metus Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda metiniame pranešime LR Seime kalbėjo apie tai, kad Vilniuje dar nėra paminklo pirmajam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai, kuris sukūrė valstybę nuo nulio.

Tokiam paminklui, jeigu jis bus statomas, iš anksto apsvarsčius, reikia atidžiai parinkti tinkamą vietą. Savaime suprantama, kad tokiai asmenybei pagerbti reikalinga palanki geografinė erdvė, kad žmonės turėtų galimybę, esant įvairioms progoms, prie jo susiburti. Kai kurių vilniečių nuomone, toks paminklas galėtų būti pastatytas skvere, kuriame stovėjo paminklas rašytojui Petrui Cvirkai. Akivaizdu, kad vilniečiai ir kitų vietovių gyventojai bus susiskirstę į pritariančiuosius, dvejojančiuosius ir nusiteikusius priešingai, todėl, objektyviai vertinant, galima galvoti, kad tokio paminklo kūrimas nėra skubiai vykdytinas darbas. Galima mąstyti net taip, kad šį neįprastą kūrybinį veiksmą atliks net ne dabartinė valstybinius postus užimanti karta, o tai nusikels dar neapibrėžtai ateičiai. Belieka samprotauti taip: pagyvensim – pamatysim, o nuomonių įvairovę išgirsime išreikštą žodžiu, raštu ir per įvairias informacines priemones, nes jau 33 Nepriklausomybės metus kyla ginčai dėl istorinių įvykių ir asmenybių vertinimo.

Kokias šventes minėsime ir kam paminklus statysime?

Šventinė eisena

Įvairiuose susibūrimuose nesunku pastebėti žmones,  pasiskirstančius į didesnes ar mažesnes grupes. Neretai tokios grupės perauga į eisenas. Gražu, kai tokios eisenos neša jų dalyviams ir jas stebintiems žmonėms gerą nuotaiką, sužadina malonius prisiminimus, kviečia kilnių tikslų siekimui ir jų įgyvendinimui.

Įvairiuose mokslinio pobūdžio straipsniuose gausu tyrimų rezultatų apie tai, kad ten, kur susiburia žmonės, būtinai atsiranda ir tie, kurie vienokiu ar kitokiu būdu imasi organizuojamo – vadovaujamo vaidmens, tad jie ir tampa tokių eisenų lyderiais – vedliais.

Šį kartą norėtųsi kalbėti apie istorinį reiškinį, kuris ateinančiais metais simbolizuos 150 metų sukaktį nuo Prezidento Antano Smetonos gimtadienio. Dar sunkoka pasakyti, kas ir kaip imsis šios datos paminėjimo organizavimo, tačiau Lietuvos žmonių dvasioje ši asmenybė yra užėmusi svarbią vietą tiek praeities laikais, tiek dabartyje, garsas apie ją nepranykstančiai nukeliaus ir į ateitį. Natūralu, kad žmonėms, mažiau besidomintiems visuomenės gyvenimo reikalais, kils dvejonių, kaip turėtų būti Lietuvoje paminėta ši data. Lygiai taip kils klausimų ir apie nuveiktus Prezidento A. Smetonos darbus, už kuriuos anksčiau ar vėliau, tikėtina, jam bus pastatytas paminklas. Trumpai tariant, po nepriklausomybės atkūrimo, Antanas Smetona tapo pirmuoju Valstybės Prezidentu. Deja, taip susiklostė, kad jis buvo ir paskutiniuoju Nepriklausomos Lietuvos vadovu, nes jo gyvenimas tragiškai nutrūko karo laikotarpiu pasitraukus į Ameriką.

Pabandykime pažvelgti į kai kurias Prezidento mintis, užrašytas jo Rinktiniuose raštuose, išleistuose 1990 metais. Jo mintys buvo skirtos labai įvairioms valstybės gyvenimo sritims. Pavyzdžiui, apie lietuvių kalbą ir mokyklą jis rašė:

„<…> Reikia kitaip manytis, reikia rūpintis, kad vyriausybė lietuvių kalbos mokytojo teises sulygintų su kitų mokytojų teisėmis, kad lietuvių kalba turėtų mokykloje sau deramą vietą. Mes tik šaukiame, bet nedarome…“ (157 p.) „<…> Lietuvių rašto kalba, vos gimusi, merdėjo kelis amžius, kai kitos tautos darėsi ir palengvėle tobulinosi savo terminologiją, versdamosios ją ir perdirbdamos iš svetimų kalbų. Mes tuo atžvilgiu esame atsilikę ir kaip tik dabar turime ūmai kitus pavyti. Terminų stinga publicistui, menininkui, juristui, ekonomistui, teologui, agronomui ir visiems kitiems… Terminai rūpi pirmučiausiai tiems, kuriems būtinai reikalingi. Juristas, daktaras ar agronomas verčia ar savitai rašo, sakysime, kurią knygelę ir nežino, kaip lietuviškai išreikšti vieną ar kitą mintis. Suka sau galvą ir kamuojasi, o pasikamavęs aklai išverčia svetimą žodį. Štai keli tokie ligotai pagimdyti žodžiai: kildūšystė, teismadarystė. Jie neprigis mūsų kalboje, nes, viena, labai ausį rėžia, o antra, netaisyklingai nukalti. Termino kalėjas turi mokėti lietuvių kalbą ar bent vieną jos tarmę, nes nemokėdamas jauste nejaus žodžio prasmės. Mūsų liaudis nesimokė filologijos, o sau reikalingus terminus pati nusikala kuo dailiausius. Tegul ir šie žodžiai – nuovoka, santarvė, darbymetis, nuovada – kuo jie nedailūs? Mums reikia sekti jos paveizdu, o sekdami tikrai nepasiklysime…“ (172 – 173 p.) „<…> Vilniaus krašte irgi tik trečdalis gyventojų lietuviškai bekalba, tačiau mes laikome lietuviais visus, kurie jaučiasi su mumis bendros kilmės, jaučiasi turėję su mumis bendrą praeitį ir nori dabar su mumis vieną bendrą gyvenimą gyventi… Tauta yra ypatingas žmonių organizmas, kurs kinta, plinta, auga, bręsta, tvirtėja arba merdėja ir tampa medžiaga kitoms tautoms…“(454 – 455 p.)

Per palyginti trumpą laikotarpį prieškaryje Lietuva pasiekė gražių laimėjimų žemės ūkyje ir mūsų ūkininkai sugebėjo užauginti bekonus, kurie buvo žinomi visoje Europoje. Mūsų LITAS buvo žinoma Europoje kaip labai pastovi ir tvirta valiuta. Kooperatinės bendrovės sugebėjo dalyvauti sėkmingoje konkurencijoje su kitomis Europos valstybėmis.

Truputį daugiau nei per dešimtmetį laikinojoje sostinėje atsirado pastatų, kurie savo architektūriniu grožiu jau mūsų laikais tapo verti būti pripažinti istorinio paveldo objektais. Tas laikotarpis tiesiog išlaisvino lietuvišką kūrybinę dvasią, todėl ne tik savame krašte, bet ir už jo ribų sklido menininkų, dainininkų, muzikantų pasiekimai. Į Lietuvą pradėjo plaukti to meto pažangioji technika pramonei, žemės ūkiui ir susisiekimui. Net savo lėktuvus gaminome ir konstravome patys.

Kiekvienos tautos ir valstybės tapatybę apibrėžia tokios sąvokos, kaip teritorija, gyventojų skaičius, mokslas, tradicijos ir papročiai. To meto pasiekimų aidai yra atėję ir į mūsų dienas, o pasakymas „Smetonos laikai“ yra tapęs apibendrinta sąvoka, apibūdinančia valstybės vadovavimo sėkmę ir jos žmonių kūrybingą darbą. Taip galima būtų apibendrinti tuos laikus, kai eisenos priekyje valstybės piliečiai galėjo matyti Prezidentą Antaną Smetoną…

Žvelgiant į ateitį belieka pasakyti, kad apginsime Lietuvos istoriją iš pagarbos protėvių dvasiai.

Inžinierė-ekspertė Edita Smetonaitė