Gerb. pirmininke, jūs vadovaujate svarbioms pramonės ir statybininkų profesinėms sąjungoms. Būtų įdomu sužinoti jūsų nuomonę šiais klausimais:

1. Kokie šiuo metu svarbiausi darbuotojams spręstini klausimai pramonės ir statybos įmonėse?

Na COVID-19 virusas nepasakyčiau, kad labai stipriai pakeitė padėtį mūsų atstovaujamose įmonėse, ekonomine prasme. Įmonėms teko spręsti daug ir įvairių klausimų pirmiausia su darbuotojų sauga ir sveikata susijusius klausimus, nes dauguma įmonių yra strateginę reikšmę turinčios tai elektros, vandens, šilumos tiekimo įmonės. Sunkiausia padėtis susiklostė vienoje aviacijos įmonėje veikiančioje Kaune, nes buvo sustabdyti dauguma skrydžių. Darbuotojai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, tokioje jie vis dar yra. Pasinaudojant neapibrėžta padėtimi keleivių ir krovinių pervežimo oro transportu sektoriuje, darbdaviai spaudžia darbuotojus savo noru išeiti iš įmonės ir pereiti prie paslaugų teikimo pagal individualią veiklą, kitaip tariant iš darbinių santykių jie pereina į verslo subjektų santykius. Taip elgiantis darbuotojai neva sutaupys ,mažesnių mokesčių sąskaita, tik bėda ta, kad darbuotojai turi pasirašyti neaiškios paskirties susitarimus dėl paslaugos teikimo su tarpininkų viena ar kita bendrove, kurios registruotos tokiose šalyse kaip Seišelių salos, Kipras, Šveicarija kitaip tariant „mokesčių rojaus“ šalyse.

Jau kurį laiką stebime tendenciją, kad stengiamasi darbuotojus paversti įvairių tipų verslininkais, turiu minty įvairias internetines platformas, priverstinius susitarimus per įvairaus plauko tarpininkus ir pan. Pajamos iš darbo santykių yra labiausiai apkrautos dideliais mokesčiais, kuriuos politikai žada mažinti prieš kiekvienus rinkimus tik kaip ne mažina taip nemažina. Bet geriau pagalvojus, kai žinai į kokias painias mokesčių pinkles įveliami, kai kurie darbuotojai, pradedi galvoti, kad tai taip pat yra verslo dalis ir tam tikri asmenys iš to visai neblogai uždirba. Jei darbo santykiai nebūtų tokie brangūs darbuotojai greičiausiai, nesutiktų dirbti kitokia forma nei pagal darbo sutartis. Gaila, kad mūsų šalies politikai su tokia padėtimi lengvai sutinka. Eilinį kartą viltis dedu į naujus Seimo narius, kad imsis šio klausimo iš esmės.

Darbuotojai sutikdami dirbti tokiomis sąlygomis ne visada supranta, kad jie tampa patys atsakingi už savo sveikatą, pensijos kaupimą, sveikatos draudimą, savo darbo ir poilsio laiko planavimą ir praranda teisę į ribotą materialinę atsakomybę.

2. Ką galima būtų pasakyti apie darbo jėgos poreikį (perteklių, o gal trūkumą darbo rinkoje)?

Na informacija šiuo klausimu yra gan prieštaringa, viena vertus bedarbių Lietuvoje daugėja, bet laisvų darbo vietų taip pat, tačiau norinčių dirbti mažėja.

Tikėtina, kad priežasčių yra keletas, per mažas siūlomas darbo užmokestis ar nesaugios darbo sąlygos.
Ne vienas jaunas žmogus paragavęs darbo vakarų Europoje porina apie draugiškus santykius tarp darbdavio ir darbuotojų. Per dešimtmetį šioje srityje pažengėme į priekį, tačiau, kai ištinka krizės vėl ir vėl gryžtame atgal į „baudžiauninko ir pono“ santykius, kai „ baudžiauninkas“ t.y darbuotojas turi negalvodamas paklusti „pono“ t.y. darbdavio valiai, nes jam dabar sunku.

Dar per mažai žinome apie darbo sąlygas, kuriose dirba pas mus trečiųjų šalių piliečiai, nes kreipiasi į mus jie nedažnai dėl baimės prarasti darbą.

3. Kokią apibendrinančią informaciją turite apie jaunų žmonių darbo ir gyvenimo sąlygas užsienyje? Kokių tendencijų reikėtų tikėtis ateityje?

Dauguma mano pažystamų gyvenančių užsienyje norėtų grįžti, nes čia jų šaknys. Bet yra ir tokių, kurie grįžti jau neplanuoja, nes ten susuko lizdą ir įleido šaknis. Besiklausant jų pasakojimų susidaro įspūdis, kad vietiniai gyventojai nėra labai sužavėti imigrantų buvimu jų šalyje, lietuvaičius toleruoja, tačiau sunkiai leidžiasi į draugiškus artimus santykius su jais. Mes lietuviai esame draugiški ir bendraujantys, todėl labai išgyvename, kai mus atstumia. Matyt panašius jausmus išgyvena ir mūsų tautiečiai svečiose šalyse.

Ekonomika darosi globalesnė, žengiame į skaitmeninį pasaulį, todėl darosi įmanoma dirbti užsienio kompanijose ir gyvenant Lietuvoje. Viliuosi, kad dauguma jaunų žmonių nepaliks Lietuvos nors ir dirbs užsienio darbdaviams.