Kas ugdo šalies ekonominę galią?

Vidaus ir užsienio rinkų sąveika reikalauja užtikrinti kiekvienos šalies ūkio savireguliaciją ir kainų vidaus ir tarptautinėje rinkoje harmonizavimą. Kas veda prie kontrabandos? Ar ne kainų politika? Kas veda prie importo, kuris nėra naudingas šaliai atskirose valstybėse? Ar ne kainų politika? Kas silpnina šalies ekonominę galią? Ar ne aukštų kainų šalies viduje politika? Nors valdininkija džiūgauja, kad aukštų kainų pagalba užtikrina geresnį biudžeto surinkimą, tačiau pamiršta, kad tai daroma gyventojų skurdinimo ir verslo slopinimo sąskaita.

Pirmas motyvas, sąlygojantis užsienio prekybos būtinumą, yra darbo tarptautinio pasidalijimo vystymasis ir pasaulinės rinkos egzistavimas. Pasaulinėje rinkoje dominuoja valstybės, gaminančios kokybiškiausius ir ilgiausio vartojimo laiko produktus su mažiausia verte. Jeigu automobilių pramonėje pasižymi Vokietija, tai lengvosios pramonės produktų gamyboje išsiskiria Lenkija. Nors rinkoje kainos koreguojamos ne visada priklausomai pagal gamybos kaštus, bet pagal pasaulines rinkos kainas, kurios ir leidžia gauti gamintojams viršpelnius. Tokios valstybės, kaip, pavyzdžiui, Lietuva, Alytaus medvilnės pramonės įmonę turėjo ne uždaryti, o kooperuoti su Lenkijos ar kitų valstybių tekstilės gaminių gamintojais ir toliau panaudoti turimą materialinę bazę, dirbančiuosius, specialistų ruošimo sistemą ir mokslinį personalą. Panaši padėtis pasireiškė mūsų šalyje pereinamuoju laikotarpiu su visa eile kitų įmonių, kurios savo laidotuvių maršus išgirdo prieš 25–30 ir daugiau metų. Jeigu to būtų neįvykę, tai būtų buvęs pats racionaliausias sprendimo variantas mūsų šaliai tiek materialinių, tiek darbinių išteklių panaudojimo ir dalyvavimo užsienio rinkose šio krašto gyventojams prasme. Kai kurioms užsienio šalims tai buvo nenaudinga, todėl „žymių konsultantų rankomis“ stengėsi sunaikinti mūsų šalies ūkio dalį ir tuo pačiu užsitikrinti sau patogią rinką.

Antras užsienio prekybos raidos motyvas yra įvairių ūkio šakų vystymosi netolygumai, kai savo šalyje pritrūksta galimybių realizuoti pagamintą produkciją, nėra nuosavų žaliavų arba įrengimų, tada iškyla būtinumas realizuoti savo gaminius kitose šalyse arba visa tai, kas reikalinga gamybai, įsigyti iš kitur. Lietuva – žemės ūkio kraštas. Tai didelis šalies pranašumas, nes ¾ vartojimo reikmenų pagaminami iš su žemės ūkio produktais susietos produkcijos. Būdama žemės ūkio produktų gamybos šalimi, turėjusi materialinę bazę, kadrus irgi jų ruošimo struktūras bei mokslinių tyrimų institutus, turėjo galimybę maksimaliai išnaudoti šį sektorių dėl didelio poreikio pasaulyje maisto produktų ir lengvosios pramonės gaminių kūrimo tiek vidaus, tiek užsienio rinkoms. Tad žemės ūkio gamybos išvystymas turėjo būti maksimalus ir vietos gyventojai, turintis ilgalaikę patirtį bei sukurtą gerą mokslinę, mokomąją bazę šiam sektoriui vystyti, turėjo užtikrinti gamybos klestėjimą ir augimą tiek stambiuose ūkiuose, tiek smulkios kooperuotos gamybos pagrindu ūkiuose. 

Trečias mūsų šalyje užsienio prekybos klestėjimo motyvas susijęs su siekiu plėsti produktų  tiek gamybą, tiek išvežimą į užsienio šalis dėl vietos gyventojų nepakankamos perkamosios galios. Pirmosios dvi priežastys, padariusios įtaką vidaus ir užsienio rinkoms, privedė prie to, kad vietos gyventojai, praradę darbo vietas, o tose, kuriose dar dirbo, gaudami mažus darbo užmokesčius, tapo žymi jų dalis mažai mokiais arba visiškai nemokiais. Visa tai sąlygojo ne tik prekių, bet ir darbo jėgos išvežimą (migraciją) į kitas šalis. Norint naudingai vykdyti užsienio prekybą energetiniais ištekliais, kurie labai svarbūs kiekvienos šalies žmonių gyvenime, turėtume maksimaliai išnaudoti saulės, vėjo, vandens energetines galias bei atliekų panaudojimo mechanizmus šilumos gamybai. Pirkti energetinius išteklius iš kitų valstybių tik pačiais būtiniausiais ir šaliai priimtiniausiais variantais.

Vertinant užsienio prekybos tendencijas, iš kiekvienos valstybės ekonominių siekių ir naudos pozicijų vietos gyventojams, naudinga į šalį įvežti pigesnes žaliavas, negu savo šalyje galima jas pagaminti, pagamintus produktus tik pirmo būtinumo ir žemiausiomis kainomis, kurių pas save pagaminti nėra galimybių arba jų gamyba vykdoma per aukštais kaštais. Tačiau būtina siekti aprūpinti gyventojus savo šalyje pagamintais gaminiais, kadangi su kiekvienu nupirktu iš kitos valstybės gaminiu iškeliauja mūsų šalies valiuta ir kiekvieno uždirbtos pajamos. Jos pasitarnauja kitų šalių ekonomikos vystymui. Nuvykę į užsienį atostogauti žmonės perka tų šalių gyventojų teikiamas paslaugas, kurios užtikrina jiems poilsį, bet ten paliekamos ir savo šalyje gautos pajamos. 

Naudinga būtų kviesti į mūsų šalį turistus iš kitų valstybių, juos užimti gausiu paslaugų spektru bei plačiai ir įdomiai įdarbinti gražią Lietuvos gamtą ir kraštovaizdį. Gero oro metuose laikotarpiais aktyvinti masinių renginių vyksmą įvairiuose šalies regionuose ir centruose su užsienio šalių gyventojų aktyviu dalyvavimu.

Lietuva, būdama kaimyninių valstybių apsuptyje, kuriose vartojimo reikmenų bei daugelio žaliavų kainos yra žymiai žemesnės, tapo aukštų kainų citadele, kur perpildomas rinkos asortimentas atvežtine produkcija, o vietos gamintojai ir paslaugų teikėjai stumiami į bankrotą. 

Kainų išlyginimas tarp valstybių reikalingas ir todėl, kad jokia kontrabanda niekada nebus išgyventa, jeigu bus didelis įvežamų akcizinių prekių kainų skirtumas. Kiekviena valstybė, turinti aukštas prekių kainas jaučiasi, kaip sėdinti kalno viršūnėje, o pinigai – tai vanduo, kuris teka į žemumą, o ne kyla į kalno viršūnę. Taip valstybė yra plaunama per kainų mechanizmą ir silpninama jos ekonominė galia. Tam nepadės nei muitinės kova su kontrabanda, kol nebus išlygintos kainos ir priartintos vienose valstybėse prie kitų valstybių lygmens. 

Ką lengviau vykdyti – ūkio administravimą ar jo reguliavimą? Šiam teiginiui iliustruoti tampa kai kurių vadovų nurodymai-rekomendacijos nevykti į kaimyninę šalį pirkti joje realizuojamų žymiai žemesnėmis kainomis produktų. Motyvai šio nurodymo pakankamai ekonomiškai pagrįsti, kadangi vyksta mūsų šalyje sukurtos vertės pinigine forma išvežimas į kitą šalį. Tai mažina mūsų šalies mokiąją ir ekonominę galias. Jeigu būtų taikomi ūkio reguliavimo rinkos sąlygomis mechanizmai, tai būtų skelbiamos vietos gamintojams nuostatos į gamybos kaštų bei mokesčių mažinimą, kad savo šalyje gaminama produkcija būtų pigesnė ir prilygtų kaimyninių šalių produkcijos kainoms. Kaip matome, ūkinės veiklos administravimą atskirti nuo jos reguliavimo visiškai nesunku, tačiau reguliavimas reikalauja daugiau ir sudėtingesnių veiksnių, negu paprastas administravimas. Vykstant ūkinės veiklos savireguliacijai vienos grandys daro įtaką kitų grandžių vyksmui ir priklausomybei bei kontrolei, kas išlaisvina valstybines institucijas nuo kontrolės ir bausminių sankcijų vykdymo. Vykdant įvairius pakeitimus administracinėje tvarkoje būtina žinoti laiko valdymo principus, kad nebūtų sudaroma sunkumų tiek vienai, tiek kitai pusėms. Pavyzdžiui, keičiant automobilių perregistravimą, galima nustatyti pagal pralaidumo laiką automobilių numerius su kalendorinių dienų nurodymu jų perregistravimui, o ne vienu metu visiems.

Ūkio reguliavimą užtikrina tai, kad šiais laikais gausiu įstatymų projektų šaltiniu turėtų būti vykdomosios valdžios organų pranešimai arba kreipimaisi. Tokius kreipinius, paprastai laiško pavidalu arba žodine forma, su siūlomu įstatymo projektu vyriausybės narys, nepriklausomos žinybos vadovas ar Prezidentas pateikia Parlamentui arba kitai institucijai. Dažnai girdima, jog realybė nukenčia dėl nepakankamos įstatyminės bazės arba įstatymų atskirais klausimais stokos, tačiau retai reiškiamas nepasitenkinimas valdininkijos veikai, prisitaikėliškumui, iniciatyvos nerodymui. Dar pasireiškia atvejų, kai už iniciatyvas yra kaltinami savivaldybių Merai ar kiti valdininkai. Juk ne kas kitas, kaip valdininkai, kurie dalyvauja tiesioginiame gyventojų klausimų sprendime, ypatingai savivaldybėse, mato įstatymų spragas arba jų tarpusavio sąveikavimo trikdžius ir nesuderinamumą laike ir vietovėje. Kiek gi jie kasmet pateikia tokių pasiūlymų?.. Juk ši grandis yra pati reikšmingiausia patikrinant įstatymo ar norminio akto gyvybingumą ir galią. Šiose grandyse daugiausia turi būti sutelkta personalo, o ne ministerijose, apaugusiose pavaldžiom, funkcijas dubliuojančiom institucijom ir respublikinėmis žinybomis. Būna atvejų, kai žmonės reiškia nepasitenkinimą įsteigtais objektais jų teritorijose, nepagalvodami, kad tai atsilieps naujų darbo vietų atsiradimui, atvykstančių poilsiautojų bei naujų verslo iniciatorių įtraukimui. Ar geriau būtų buvę, kad tos lėšos, panaudotos objekto statybai, būtų išvežtos į kitas šalis ir ten tarnautų pelno kaupimui? Kiekvienas žmogus turėtų galvoti ne tik apie asmeninę naudą, bet ir savo valstybės ekonominės galios stiprinimą.

Svarbiu ūkio reguliavimo veiksniu yra metinis pinigų masės prieaugis 4–5 proc. Tokią apimtį pinigų masės prieaugio galima užtikrinti esant 3 proc. BVP metiniam augimui. Šis veiksnys svarbus todėl, kad pinigai yra svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis gamybos vystymąsi. Poreikis pinigams turi pastovią augimo tendenciją, kadangi dalis jų išimami kaupimo funkcijai vykdyti. Kad būtų pastoviai užtikrinamas atitikmuo tarp poreikio ir pasiūlos, reikalinga pastoviai papildyti pinigų kiekį, esantį cirkuliacijoje. Valstybės vaidmuo turi apsiriboti pinigų kiekio, esančio cirkuliacijoje, kontrole . Valstybės, kurios turi perteklių piniginių išteklių, palyginus su savo šalies materialiniais bei darbiniais ištekliais, stengiasi išvežti ir įdarbinti pinigus kitose šalyse, kuriose yra stygius piniginių išteklių, kaip pvz., mūsų šalyje dominuoja užsienio šalių bankai, draudimo kompanijos, kurios dosniai didina savo veiklos kaštus įvežamoje šalyje ir sukurtą pelną išveža į savo šalį, palikdamos su mažais darbo užmokesčiais jiems kūrusius pelną darbuotojus bei keldamos įkainius už operacijas šių bankų ir draudimo kompanijų klientams. Tokie veiksmai rodo žemą finansinių išteklių valdymo ir reguliavimo lygį tos šalies viduje, kurioje tokie procesai vyksta.

Tikimasi, kad sąveika vidaus ir užsienio rinkų, reguliuojamu ES Ekonominės komisijos lygmeniu, dabartyje ir ateityje bus ypatingai analizuojama ir vertinama. Siekti kuo mažesnėm sąnaudom teikti paslaugas ir gaminti produktus.

Nepriklausoma ekspertė

Soc. m. dr., doc. M. Rastenytė