Rengiami įstatymų projektai pirmiausia turi būti derinami su Tarptautinių organizacijų direktyvinėmis nuostatomis kiekvienoje šalyje. Rengiant įstatymo projektą NT klausimu nebuvo įvertintos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) rekomendacijos, teiktos Lietuvos 2018 m. ekonominėje apžvalgoje, Tarybos rekomendacijos dėl 2019 m. Lietuvos nacionalinės reformų programos su Tarybos nuomone dėl 2019 m. Lietuvos stabilumo programos ir Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijos, kuriose EBPO pabrėžia būtinybę keisti mokesčių struktūrą, mažinant darbo mokesčių naštą. Tą patį savo išvadose teigia ir Tarptautinis Valiutos Fondas. Svarstant 2020 m. biudžetą nebuvo atsižvelgta į tai, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymuose nebuvo stabdomas planuotas neapmokestinamojo pajamų dydžio kėlimas. Todėl negalima teigti, kad siūlomi pakeitimai atitinka tarptautinių organizacijų rekomendacijas, nes jose siūloma svarstyti nekilnojamojo turto apmokestinimo keitimą, ką galima daryti tik darbo apmokestinimo mažinimo kontekste.

Įvedus faktinius pakeitimus 2020 m. susiformavo nedidelis, vos 9 mln. eurų siekiantis pelnas, o biudžeto pajamų padidėjimas palietė apie 37 tūkst. šalies gyventojų. Nors didžiajai daliai mokesčių mokėtojų mokėtina suma būtų santykinai nedidelė, tačiau mokestinės kartelės pakeitimas prisidėtų prie tendencijos pereiti prie visuotinio nekilnojamojo turto apmokestinimo. Nei prie visuotino, nei prie dalinio NT apmokestinimo negalima pereiti, kadangi turi būti apmokestinama tik sukurtos vertės dalis naudojant NT, o ne pats NT. NT turtas priklauso savininkui, kurio teisę į įvairias jo panaudojimo paskatas ir neteisėtus apmokestinimus gina Konstitucijos 23 straipsnis, kuriame rašoma, kad nuosavybė neliečiama.

Tuo labiau, visuotinis nekilnojamojo turto mokestis Lietuvoje yra itin socialiai skausmingas dėl to, kad didžioji dalis mūsų šalies gyventojų gyvena nuosavame būste. Lietuvoje tokių gyventojų dalis 2017 m. siekė 89.7 proc., ES vidurkis – 69.3 proc. Vakarų šalyse daugiau gyventojų NT įsigyja kaip investiciją, tačiau Lietuvoje šis mokestis apmokestintų ne išskirtinę kapitalo savininkų klasę, o absoliučią daugumą nekilnojamojo turto savininkų. NT nuomos rinka Lietuvoje sekli, tad net ir žemesnes pajamas gaunantys gyventojai nelabai turi adekvačios alternatyvos, tad yra linkę įsigyti nuosavą būstą.

Pastebėtina, kad ne visi gyventojai, turintys didesnio kaip 100 tūkst. eurų vertės nekilnojamojo turto, turi galimybių mokėti NT mokestį. 10 proc. gyventojų gyvena būstuose, už kuriuos vis dar moka paskolą, todėl mokestis paliestų ir būsto paskolų turėtojus bei pensininkus. Mokesčiai, kuriuos moka finansų įstaigos, neturi skirtis nuo kitų įmonių apmokestinimo tvarkos ir principų. Kaip teigia Lietuvoje veikiančių užsienio šalių bankų atstovai, šis mokestis neabejotinai būtų perkeltas į paskolų tarifus ir sumažintų būsto prieinamumą gyventojams tokiu laipsniu, kokiu skirtųsi nuo kitų kaimyninių valstybių bankų konjunktūros, kadangi veikia bendra ES finansų rinka.

Visuomenės narių turimas nekilnojamasis turtas neatspindi gyventojų pajėgumo mokėti šį mokestį ir nebūtinai neša pajamas turto turėtojui, kaip pajamas iš nuomos. Todėl taikant šį mokestį bus situacijų, kuomet gyventojai neturės pajamų šiam mokesčiui susimokėti. Be to, iš turto nuomos gaunamos pajamos jau ir taip yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM). Dar daugiau, vertės prieaugis (skirtumas tarp būsto pardavimo ir įsigijimo kainos) gautas pardavus būstą taip pat yra apmokestinamas. Todėl kelis nekilnojamojo turto objektus turintys ir nuomos pajamas gaunantys gyventojai labai prisideda prie visuomenės gerovės. Dėl nustatomų aukštų NT mokesčių tarifų, gyventojams atsirastų papildomos paskatos didelės vertės NT registruoti kaip komercinį turtą, kuriam dalyje savivaldybių mokestis būtų net mažesnis, nei taikomas fizinių asmenų turimam nekilnojamajam turtui

Tad egzistuoja didelė rizika, kad įtvirtinus precendentą, ateityje mokesčio kartelė bus leidžiama vis žemiau, kadangi mokestis kuo toliau, tuo labiau praranda prabangos apmokestinimo tikslą, naudinga jį peržiūrėti iš esmės. Net ir nežeminant ribos, nuo kurios gyventojams atsiranda prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, vis daugiau gyventojų turi jį mokėti, nes turto vertė nuolat auga, tuo pačiu augtų ir mokesčio absoliuti suma. Kartu, turto savininkams Lietuvoje kasmet didėja kito nekilnojamojo turto – žemės – mokesčio našta. Kaip ir kiekvienais metais, šiemet atlikto masinio vertinimo metu yra nustatytos naujos žemės sklypų ir statinių vidutinės rinkos vertės, kurios vėliau bus naudojamos mokestinėms vertėms apskaičiuoti.

Taip pat svarstomas Savivaldybių infrastruktūros plėtros klausimas, kuriuo ruošiamasi įvesti infrastruktūros mokestį, kuris taip pat guls ant naujų būstų savininkų pečių. Tai dar labiau prisidėtų prie keliagubo turto apmokestinimo ir pereinant iš sugriautos ir išardytos infrastruktūros sugebėjimo panaudoti šiais Nepriklausomos Lietuvos laikais. Mokestis neturi būti žalingas finansiniam saugumui. Nekilnojamojo turto, kuris Lietuvoje yra populiariausia investicijos rūšis, papildomas apmokestinimas apribotų gyventojų galimybes pasirūpinti savimi senatvėje ir taip didintų gyventojų priklausomybę nuo valstybinio socialinio draudimo sistemos. Nekilnojamasis turtas taip pat yra taupymas ir atsidėjimas ateičiai ir šios taupymo priemonės apmokestinimas yra neadekvatus kitų taupymo alternatyvų kontekste.

Savivaldybės tinkamai nenaudoja daugiau kaip pusės patikėjimo teisę valdomo NT, o daugiau kaip pusę valstybės patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto naudoja ne toms funkcijoms, kurioms jis buvo skirtas arba visai nenaudoja. Apie patikėjimo teise valdomą valstybės NT tikslios informacijos neturi trečdalis jį valdančių savivaldybių, rodo Valstybės kontrolės atlikto audito išvados. Daugiausia tai negyvenamosios paskirties pastatai: gamybos, sandėliavimo ir pagalbinio ūkio, gaisrinės paskirties pastatai, garažai ir kita. Savivaldybės netinkamai įvertino turto reikalingumą, o Vyriausybė, perduodama turtą savivaldybėms, taip pat neįsitikino, kad jis reikalingas valstybinėms funkcijoms įgyvendinti ir neįpareigojo jį panaudoti visuomenės poreikiams. Valstybės NT naudojimo stebėsenos ir kontrolės tinkamos sistemos nebuvimas sudaro prielaidas valstybės turtą naudoti kitoms veikloms ar jo apskritai nenaudoti. 14 savivaldybių apie 39 proc. iš 155 patikėjimo teise valdomų valstybės NT objektų, kurie pagal įstatymą priskirti, bet dar neperduoti savivaldybių nuosavybei, iki audito pradžios nežinojo, jų neįtraukė į apskaitą ir neinventorizavo. 10,9 tūkst. kv. metrų (iš 50,6 tūkst. kv. metrų) valstybės NT savivaldybės naudojo ne toms funkcijoms, kurioms jis buvo skirtas, o 9 tūkst. kv. metrų naudojo savivaldybių funkcijų nevykdantys fiziniai ir juridiniai asmenys kaip gyvenamąsias, garažų, automobilių remonto patalpas.

Pasak Valstybės kontrolės, dešimtyje savivaldybių 7 tūkst. kv. metrų patikėjimo teise valdomo valstybės NT yra apleista ir sunykę. Ne visos savivaldybės ėmėsi veiksmų dėl apgriuvusio ar fiziškai sunykusio turto nurašymo, likvidavimo ar nereikalingo valstybės NT grąžinimo valstybei, todėl nebuvo užtikrintas efektyvus ir visuomenės poreikius atitinkantis valstybės NT panaudojimas, valstybės turtas toliau nyksta ir kelia pavojų, nerodo pavyzdingo turto valdymo visuomenei pavyzdžių. Įgyvendinus Valstybės kontrolės rekomendacijas, valstybės NT bus perduodamas savivaldybėms tik įvertinus jo reikalingumą valstybinėms funkcijoms vykdyti, turėtų būti atliekama perduoto turto naudojimo savivaldybėse stebėsena. Viešuosiuose NT registruose ir savivaldybių apskaitoje informacija apie savivaldybių valdomą valstybės NT būtų tikslesnė ir sudarytų prielaidas nekilnojamojo turto valdytojams priimti pagrįstus turto išsaugojimo ir panaudojimo sprendimus.

Savivaldybės patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja tuo valstybės turtu, kuris savivaldybėms perduodamas valstybinėms funkcijoms atlikti, ir valstybės turtu, kuris pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybei įstatymą priskirtas, bet dar neperduotas savivaldybių nuosavybei. Savivaldybių turto valdymo padaliniai nepatenkinamai atlieka jiems pavestas funkcijas ir užtikrina racionalų turto valdymą ir naudojimą šalyje.

IŠVADOS

Nekilnojamojo turto mokestis, kaip ir visi kiti mokesčiai, turi ir savo reguliuojamąją, ir skatinamąją paskirtį rinkos ekonomikos sąlygomis VISUOTINĖS GEROVĖS VALSTYBĖJE. Reikėtų ne žmogų šelpti surinkus į biudžetą tam tikrą sumą lėšų, o atleisti nuo mokesčių auginančius vaikus, besimokančius vaikus bendro lavinimo ir specialybės įsigijimo mokslo įstaigose, neapmokestinti darbingo amžiaus žmonių, kuriančių arba turinčių NT savo vaikų ir vaikaičių aprūpinimui gyvenamuoju plotų, turėti ir kitas paskatas, naudingas žmogaus savarankiškai veiklai. Kuo ši paskirtis reiškiasi šioje situacijoje mūsų valstybėje? Ji dar reiškiasi daugeliu atveju sena, buvusia iki Nepriklausomybės nusistovėjusia tvarka. Kalbant apie rinkos ekonomiką, visų pirma daugeliu atvejų ji aiškinama ne visiškai adekvačiai. Tenka pastebėti, kad ją reikėtų suprasti ne kaip pirkimo–pardavimo procesą, vykstantį konkurencinėje kovoje, kuris negali egzistuoti be gamybos bei savininko nuosavybėje esančio turto–išteklių, o kaip nuosavybės teisę kiekvieno visuomenės nario į kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą. Tad užtikrinimas teisių laisvai disponuoti savo turtu turėtų būti rinkos pagrindas ir konstitucinės nuosavybės į nuosavą turtą garantija..

Būdami Europos sąjungos nariai ir atsiradus galimybėms kapitalo persiliejimo tiek iš vienos šakos į kitą, tiek iš vienos valstybės į kitą, mes nukreipiame savo šalies gyventojus, pardavus savo nekilnojamąjį turtą, perlieti jį į valstybes, kur palankesnės jo funkcionavimo sąlygos. Gal reikėtų daryti atvirkščiai: pas mus sudaryti palankesnes kapitalo funkcionavimo sąlygas, kad tiek mūsų fiziniai ir juridiniai asmenys, tiek iš kitur atvykę, investuotų kapitalą į mūsų šalį, panaudodami esamą perteklinį nepanaudojamą NT valstybės nuosavybėje esantį turtą bei kartu su nuosavo turto savininkais vystytų komercinę veiklą ir steigtų papildomas darbo vietas. Siūlyti vykdyti nekilnojamojo turto mokestį vadovaujantis tarptautinių organizacijų rekomendacijomis. Vietos savivaldybės pirmiausia turi atlikti konsultacinę konkrečios pagalbos bei patarimų ir nemokamų dokumentų ruošimo funkcijas, o ne baudų ir sankcijų.

Soc. m. dr., doc. M. Rastenytė