Valstybinio ir privataus kapitalo sąveika

Valstybinio ir privataus kapitalo sąveika

Valstybinio ir privataus kapitalo paskirtis bei žmonių gerovė

Valstybinis kapitalas, kurio savininku yra Vyriausybė ir Savivaldybės, skirtas visuomenės narių poreikių tenkinimui. Privatus kapitalas – tai vertė, duodanti jos savininkui, kapitalistui, samdomosios darbo jėgos sukuriamą pridedamąją vertę pramoninio arba prekybinio pelno, palūkanų, dividendų arba rentos pavidalu.

Norint suprasti šalyje vykstančius procesus, reikia suprasti kapitalo pasiskirstymą į valstybinį ir privatų bei kapitalo judėjimą ir jo keliamus reikalavimus visuomenei. Kodėl kapitalas yra iškeltas aukščiau už visuomenę? Todėl, kad kapitalizmo esmę sudaro kapitalo laisvė. Būtent kapitalizmas, kaip sistema, turi užtikrinti kapitalo tariamų teisių į saugumą didėjimą, t. y. kapitalo ekspansiją.

Atkreipiu dėmesį į tai, kad kalbame apie Kapitalą (Privatus, valstybinis, mišrus), o ne apie turtą. Turtas visada turi ribas, jį riboja pačios savininko, kaip turto subjekto, realiai egzistuojančios galimybės. Pavyzdžiui, žmogus turi vieną namą, vėliau nuperka dar vieną, tačiau ateina riba jo galimybėms, be to turtas natūraliai ir sensta. LR Konstitucijoje (kaip ir daugumoje kitų valstybių konstitucijose) nėra įtvirtintos Kapitalo teisės ir laisvės ar išskirtinis saugumas.

Nors rinka yra ne kas kita, kaip nuosavybės santykiai. Juk kapitalo savininkas vieną kapitalo rūšį – pinigus, keisdamas mainų metu į kitą kapitalo rūšį – prekę, tuo pačiu praranda nuosavybę į pinigus ir įgyja nuosavybę į nupirktą prekę. Kiekvieno Kapitalo priešas yra kitos rūšies Kapitalas (privatus, valstybinis arba mišrus) ir įstatymai, kurie nesuteikia jam laisvės ir viršenybės teisių, pvz., privačiam kapitalui sudaromos galimybės per visokius labdaros, paramos renginius, panaudojant „teisėta lobizmą“ bei suteiktus kreditus daryti įtaką (spaudimą) šalies valdžiai, kad valdžios struktūrose būtų tik jam naudingi atstovai, kad būtų pakeisti įstatymai ir jų pagrindais atsikratyta valstybinio kapitalo tam tikruose sektoriuose, kaip kad dabar vyksta ekspansija į valstybinius miškus, žemę, vandenis, naudingąsias iškasenas ir kitas vertybes.

Pavyzdžiui, „Pasaulio Bankas“, įkurtas 1944 m. JAV, turėjo kilnų tikslą – finansuoti stipriai nukentėjusias ir sugriautas per karą valstybes, tačiau realiai valstybėms, norinčioms gauti kreditą, ši organizacija nustatydavo politinius, ekonominius ir kitus reikalavimus. Prancūzija (viena iš pirmųjų), gavo 250 mln. dolerių tik su sąlygą, kad koalicinėje vyriausybėje nebus rinkimus laimėjusių komunistų.

Tokių istorinių pavyzdžių galima pateikti labai daug. Ypač gerai toks procesas matėsi Lietuvoje 1994–1998 m. – globaliniai įmonių ir bankų bankrotai ir kolektyvinių žemės ūkių žlugimas, „ne taip sau“ (natūraliai), o būtent įstatymų pagrindais. Pasekmės – valstybė prarado svarbius ekonominius įrankius, kuriais galima būtų reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei ir vartotojo interesams. Juk Lietuva yra žemės ūkio kraštas, kuris palankus žemės ūkio produkcijos gamybai, perdirbimui ir prie pastoviai badaujančio pasaulio negali neturėti savajai produkcijai rinkų, negali būti atsiliekančia šalimi, iš kurios  gyventojai emigruoja.

Visokie mokslininkai – save be išimties vadinantys ekonomistais, jų asociacijos (susikūrę institutai pirmoje eilėje, kaip baigtinės tiesos nešėjai) ir politikai skleidė melą, kad privatus kapitalas yra ekonomiškesnis nei valstybinis (visuomeninis), geriau valdomas. Teigė, kad valstybę išlaiko verslas, o ne visuomenės nariai(!). Pažiūrėkim, kaip dabar išlaikoma verslo valstybė? O dėl „laisvos“ konkurencijos pranašumai buvo aiškinami, mažės kainos ir augs tautos gerovė. Kaip yra iš tikro, mes žinome. Šiuolaikinė (nuo 2008 m.) pasaulinė krizė parodė, kad pats globalizacijos procesas (t. y. Kapitalo ekspansijos) yra ydingas.

Visų valstybių valdžios puolė gelbėti ne savo skurstančius piliečius, o privatų Kapitalą (bankus, stambų verslą). Lietuvoje net sumažino pensijas, pašalpas, ypač socialinę apsaugą nedarbo atveju (susirgus). Kaip aiškina mums valdžia, tai ją privertė padaryti kreditoriaus reikalavimai (kitaip Lietuva negautų kreditų).

Tiesa, valdžia sau irgi sumažino atlyginimus, tačiau ne 40 %, o žymiai mažiau. Na ir pasekmės: sergantis žmogus priverstas dirbti. Tai ir yra užmaskuotas priverstinis darbas. Kodėl užmaskuotas? Todėl, kad žmogus pats atsisako savo teisių, nenorėdamas prarasti darbo, skurdinti save ir savo šeimą. Akivaizdu, kad tai didina skurdą. Ar tai nėra valstybės ekonominės galios silpninimas pačių valdininkų rankomis?

Korupcijos kilmė

Kitas žingsnis tautos skurdinimo ir privataus kapitalo didinimo yra Korupcija – piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Tai ne tik pasinaudojimas tarnybinėmis galiomis viešajame sektoriuje, bet gali pasitaikyti visur, kur asmens galia grįsta visuomenės pasitikėjimu: versle, sporte, religinėse organizacijose, žiniasklaidoje. Dažniausiai pasitaikančios korupcijos formos yra kyšininkavimas, piktnaudžiavimas tarnyba, prekyba, įtaka, protekcionizmas, nepotizmas (savo šeimos narių, giminaičių bei kitų artimų asmenų globa ir protegavimas tarnyboje), mokesčių vengimas, sukčiavimas. Tradiciškai skirstoma į „didžiąją korupciją“ – prekyba įstatymais, teismų sprendimais bei valstybiniais užsakymais – bei „mažąją korupciją“ – pareigūno ar tarnautojo papirkimas, dovanėlė.

Taigi Korupcijai lieka tik pirmas, t. y. „taikos“ procesas – savintis visai Tautai priklausančias galias, o valstybinį kapitalą naudoti privataus kapitalo didinimui. Kaip galime suprasti per vieną dieną, vieną mėnesį, net per metus neįmanoma pasisavinti visai Tautai priklausančios galios nenaudojant smurto. Pasisavinimas vyksta išleidžiant korupcinius įstatymus, norminius aktus, priimant sprendimus.

Todėl jis yra daromas etapais ir slaptai. Pirma į ką kėsinamasi? Tai piliečių konstitucinės teisės, laisvės, taigi nusikaltimo dalykas – konstitucinės teisės, laisvės. Kodėl būtent į jas? Todėl, kad pagal Konstituciją, kur prasideda piliečių konstitucinės teisės ir laisvės – baigiasi valdžios įgaliojimai (atkreiptinas dėmesys, jeigu nėra Korupcijos, tai tada Kapitalas pasirenka antrą variantą – riaušes, smurtą ir t. t. Taip buvo Ukrainoje, Gruzijoje, Azijos valstybėse ir t. t.).

Kas gali būti Korupcijos vykdytojais?

Dabar reikia nuspręsti, kas gali įvykdyti korupcinę veiką? Kaip teigia politologai ir „mokslinė literatūra“, tai atlieka tarnautojai, pareigūnai, kurie ima kyšius vykdydami viešojo sektoriaus užsakymus.

Bet galima tik įsivaizduoti, koks turi būti tas „viešas sektorius“, kurio paskirtis yra tenkinti visuomenės narių poreikius, ir koks pareigūnas ar tarnautojas ir kokio dydžio jis turi turėti įgaliojimus? Taigi siūlau grįžti prie realybės.

Kas gali, piktnaudžiaujant savo galiomis, atimti iš piliečių konstitucinės teisės, laisvės? Pagal LR Konstituciją, valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Na, Respublikos Prezidentas leidžia aktus–dekretus. Respublikos Prezidentas pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui. Taigi, jeigu Seimas priima įstatymą, kuris riboja piliečių konstitucinės teisės, laisvės, tai Respublikos Prezidentas jo nepasirašo ir neskelbia – įstatymas negalioja.

Aišku, po svarstymų Seimas gali paskelbti pats, bet Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymų ištirti, ar aktas (įstatymas) atitinka Konstituciją, sustabdo šio akto galiojimą. Taigi, manau, tęsti vardinti visus galimus variantus nebūtina. Gal galima paklausti, kiek ankstesnių Prezidentų pasirašė tokių įstatymų, ar neturi jie poveikio šiam sunkiam laikotarpiui?

Galima konstatuoti, kad korupcinis nusikaltimas galimas tik tuo atvejų, jeigu jame dalyvaus visą vykdomoji valdžią (Korupcija, kaip įžangoje minėta – mitinis slibinas, kuris turi keturias galvas). Kiekviena „galva“ vykdo nusikaltimą per savo konstitucinės galias. Tai valdžios vadovų grupė. Todėl galima tiksliai teikti, kad korupcinis nusikaltimas yra grupinis nusikaltimas.

Šio nusikaltimo subjektas gali būti tik valstybės vadovas, turintys konstitucinius įgaliojimus – leisti įstatymus ir priimti kitus sprendimus valstybės vardu. Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, tai gali būti tik visa valdžia, o ne pavieniai valdžios aukšti pareigūnai. Pastebėtina, kad korupcinio nusikaltimo subjektas (ai) visada turi teisinį imunitetą, t. y. neliečiamumą: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Be to, kiekvienam iš jų negręsią ir apkaltos procesas. Vyriausybė įgyvendina, Teismai išteisina konstitucinių įstatymų pažeidėjus. Tai ir yra palaikymo komanda. Kiekvienas nusikaltimas turi turėti motyvą, dėl ko jis yra daromas (subjektyvioji pusė).

Čia yra gana įdomus dalykas. Šitame nusikaltime yra gana rimtas tarpininkas, kuris turi savanaudišką motyvą ir užtikrina, kad „valdžios komanda“ veiktų išvien. Tai yra politinės partijos, kurios už bet kokią didelę paramą pasiruošusios tarnauti bet kam. Jos, formuodamos įstatymų leidimo ir vykdymo organus, užtikrina savo partijos narių įdarbinimą valstybinėse struktūrose, įmonėse, aptarnaujančiose valstybinį sektorių, arba valstybės ir ES lėšų nukreipimą jų verslo vystymui bei jų konkurentų sužlugdymui. Taip užsitikrinamas balsuotojų skaičius per rinkimus. Korupcijos slibinas turi daug galvų ir vieną kūną.

Atskirų pareigūnų gaudymas ir sodinimas už grotų tai tik šios kovos vaizdavimas prieš visuomenės narius, kad kažkas yra daroma šiuo klausimu, o iš esmės nieko nedaroma. Daroma tik tai, kaip valstybinį kapitalą perlieti į privataus kapitalo savininko rankas.

Privataus ir valstybinio kapitalo susiliejimas

Kad valstybės aukštų valdininkų ryšiai stiprėja su stambaus kapitalo savininkais ir bendrasavininkiais, byloja faktai masinėse informacijos priemonėse, kurios nesugeba įžvelgti giluminių šių procesų kilmių, jų įstatyminių pagrindų. Šių ryšių formos labai įvairios, bet netoli nutolusios nuo klasikinių variantų.

Vyriausybės ir Savivaldybių valdininkai yra akcinių bendrovių (Stebėtojų tarybose, Valdybose) kolegialiuose valdymo organuose atstovai, o pastarųjų atstovai gauna svarbius postus Vyriausybės, ministerijų ir savivaldybių aparatuose. Stambaus kapitalo atstovai valstybės politikai daro poveikį ir kitais būdais, tai yra per akcinių bendrovių asociacijas vienos ūkio šakos arba kelių. Paprastai svarbūs Vyriausybės nutarimai priimami tik po to, kai jie apsvarstomi šiuose susivienijimuose arba asociacijose. Taip valstybei susijungus su stambiuoju kapitalu veikiama stambaus kapitalo, bet ne visada šalies ūkio naudai.

Valstybinė nuosavybė, tai yra visiems visuomenės nariams priklausantis turtas, kurio paskirtis tenkinti bendrus visuomenės narių interesus, glaudžiai susipynusi su privačiu kapitalu per akcijų vieni iš kitų pirkimą-pardavimą kuria mišrias valstybines-akcines bendroves ir kitas įmones. Tokiu būdu valstybė dalyvauja investavimo veikloje teikdama joms subsidijas, lengvatinius kreditus, mažindama naujų kapitalinių įdėjimų mokesčius, išleidžia dideles sumas lėšų šioms įmonėms plėstis ir modernizuotis, o nuskurdus joms, padengiami patirti nuostoliai.

Valstybinė nuosavybė glaudžiai susipynusi su privačiu kapitalu suformuoja mišraus kapitalo įmones, kurios išnaudodamos valstybės galias didina privataus kapitalo pelnus. Kokios galimybės, išnaudojant privataus kapitalo galias, didinti valstybei priklausančią kapitalo dalį ir kelti žmonių gerbūvį? Šiai formai priskiriamos akcinės bendrovės su valstybei bei privatiems asmenims priklausančiais akcijų paketais, jos, kaip taisyklė būna mažai pelningos, nes jų veikloje dalyvauja privataus kapitalo dukterinės įmonės, į kurias ir nuleidžiami pelnai.

Plačiai paplitęs šalyje komunalinio ūkio perdavimas į privatininkų rankas, paliekant Seniūnijoms administravimo funkciją. Akivaizdžiu pavyzdžiu yra savivaldybių Seniūnijos, kaip teritorinis valstybinis vietinio ūkio valdymo organas ir į privačias rankas perduotos ūkį administruojančios įmonės prie seniūnijų su neribota galia ir silpnai sunormintom teisėm. Išparduotas privatininkams telekomunikacijų verslas, energetikų įmonės, išnuomotas šilumos ūkis – tai masinis gyventojų pajamų perliejimo būdas į privataus kapitalo rankas.

 Be to, Valstybė savo rankose yra sutelkusi didžiules lėšas, gautas iš mokesčių mokėtojų ir perskirstydama vis didesnę nacionalinių pajamų dalį, duodama stambiam kapitalui užsakymų per viešuosius pirkimus, finansuodama mokslinių tyrimų programas, sudaro ūkio vystymo programas šalies mastu. Stambus privatus kapitalas vis dažniau užkrauna valstybei funkciją plėsti vadinamąją infrastruktūrą, įvairias ūkio šakas, aptarnaujančias stambaus kapitalo kompleksą (tiesti kelius, statyti tiltus, elektrines, ryšių linijas), be kurio negali funkcionuoti šiuolaikinis ūkis visumoje.

Privataus kapitalo įmonės stengiasi suversti valstybei išlaidas, susijusias su nuostolingų, bet joms reikalingų gamybos, statybos (kaip daugiabučių renovacija) ir transporto šakų (laivininkystės, geležinkelių, oro uostų) rėmimu. Valstybė išperka nuostolingas įmones ir net ištisas šakas. Šių įmonių eksploatavimo išlaidas ir padengia mokesčių mokėtojai. Tokiu būdu gaunasi, kad visuomenės nariai masiškai dalyvauja privataus kapitalo formavimo, gausinimo ir ugdymo procesuose.

Turto kapitalizacija kaime

Šalyje vykdoma žemės ūkio gamybos koncentracija, stambių ūkininkų ūkių steigimasis sukėlė masinį vidutinių ir smulkiųjų ūkių nuskurdimą bei likvidavimąsi. Pramoninis kapitalas dar daugiau skurdina kaimo gyventojus aukštomis pramoninių prekių kainomis, bankai – sunkiomis kredito sąlygomis. Perpardavinėtojai ir tarpininkai superka žemės ūkio produkciją dirbtinai sumažintomis kainomis, o valstybė dar padidina naštą nepakeliamais mokesčiais. Dėl chroniškos infliacijos gyventojai netenka dalies santaupų bankuose ir kredito kompanijose, priklausančiose privatiems asmenims.

Valstybė, būdama prekių ir paslaugų pirkėja iš privačių kompanijų, nuolat didina šią išlaidų dalį valstybės biudžete. Ji perka už mokesčių mokėtojų pinigus iš privataus kapitalo įmonių žaliavas, pusfabrikačius, įrengimus ir kitas valstybės poreikiams tenkinti būtinas prekes bei paslaugas.
Valstybė taip pat yra stambi prekių bei paslaugų pardavėja. Valstybinės įmonės tiekia privatininkams elektros energiją, dujas, perveža krovinius geležinkeliais, avialinijomis. Valstybinės įmonės pardavinėja prekes privačiam kapitalui sumažintomis kainomis arba tarifais, kurie yra mažesni už tuos, kuriais tos paslaugos teikiamos gyventojams. O privatus kapitalas prekes valstybei parduoda didesnėmis kainomis ir tarifais. Taip yra nukreipiami mokesčių mokėtojų pinigų srautai į privataus kapitalo savininkų kišenes

Valstybė daugiausia mokesčiais akumuliuoja pinigų sumas per mokesčių sistemą, savo rankose koncentruodama gyventojų santaupas, socialinio draudimo fondus. Infliacija yra nemaža paspirtis privačiam kapitalui, kurios metu gyventojų lėšos suplaukia į stambaus kapitalo savininkų ir bankininkų rankas.

Stambaus kapitalo siekiai ilgalaikį ekonominį programavimą derinti su ilgalaikėmis ekonominėmis prognozėmis šakų ir klasterių lygmenyje. Valstybės lygmenyje sudarinėjamos ilgalaikės investicijų, eksporto, importo, kvalifikuotos darbo jėgos ruošimo, mokslinių tyrimų organizavimo, šakų tarpusavio proporcijų reguliavimo programos. Šios programos padeda privačiam kapitalui orientuotis ūkio konjunktūroje, priimti sprendimus, kurie žada jiems didžiausią pelną ir leidžia padidinti savo ekonominę galią.

Kam atitenka ES lėšos, vadinamos Europos Sąjungos parama?

ES lėšos yra ne kas kita, kaip visų ES valstybių mokesčių mokėtojų pinigai, patekę į ES biudžetą per griežtai nustatytą kiekvienos valstybės narės įmoką į šį biudžetą. Jos atitenka fiziniams ir juridiniams asmenims pagal griežtai nustatytas perspektyvines šalies ūkio vystymo gaires bei tvarką ir jos tampa jų nuosavybe. Jeigu šios lėšos būtų naudojamos įmonėse, turinčiose Viešųjų įstaigų statusą, tai jos būtų naudojamos visuomeninei paskirčiai ir netaptų savininkų nuosavybe. Dabar gi šios programinės lėšos gaunamos akcinių bendrovių, individualių įmonių ir netgi turinčių verslo liudijimą arba ūkininko statusą, tai jos automatiškai pavirstą privatininko nuosavybe.

Todėl nenuostabu, kad pvz., gauti keli milijonai iš ES fondų agrosodybai steigti, pasibaigus garantiniam objekto veikimo terminui pagal programą, jau šią sodybą pardavus jos savininkas užsidirba dešimtis milijonų. ES lėšos kažkaip įtartinai dažniausia patenka atskirų partijų nariams, o ne tiems, kuriems gal ir daugiausiai reikėtų bei kurie galėtų tikslingai jas panaudoti.

Visa tai, kas paminėta, byloja, jog socialinio teisingumo vardan turi būti nustatyta reali lygsvara tarp privataus ir valstybinio kapitalo funkcionavimo sąlygų su prioritetu tarnauti visuomenės narių gerovei. Kapitalas turi pakankamai nuosavų galių reprodukuoti ir augti bei didėti savo sąskaita.

Ekonomikos ekspertė, soc. m. dr., doc. M. Rastenytė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *