Vadovo pareiga žmonėms sakyti tiesą

Vadovo pareiga žmonėms sakyti tiesą

Galima padaryti išvadą, jog pasaulis labai įvairus, bet tam tikrais aspektais ir labai vienodas. Materialinės vertybės kuriamos skirtingomis techninės pažangos, materialinio atlygio, kultūrinės raidos, teisinio reglamentavimo aplinkybėmis. Tačiau pažangą pasiekusiose valstybėse regime vieną bendrą bruožą: įprastai sakant, darbdavio ir darbininko partnerystės išskirtinis bruožas – pastovus dėmesys darbuotojo interesams. Tai ne vien tik teisingas atlygis už darbo laiką, bet ir programų, kaip turėtų gyventi šių laikų žmogus, rengimas. Išsamiai svarstoma, kaip sudaryti sąlygas mokymuisi, kultūringam laisvalaikiui, šeimos auklėjimui, ramiai senatvei, aktyviai visuomeninei veiklai. Apie kiekvieną iš šių sričių nemažai kalbama ir rašoma. Džiugu, kad pirmieji teigiami poslinkiai yra pastebimi ir mūsų krašte, o kai kurios įmonės jau turi sukaupę ir įdomios bei pamokančios patirties.

Grįžkime į netolimą praeitį ir įsitikinsime, kad europinė integracija atnešė Lietuvai nelauktą migracijos problemą. Kai kas džiaugiasi laisvu darbo jėgos judėjimu. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad tos darbo jėgos kuo toliau, tuo labiau pradėjo trūkti. Pritrūkome valstybiškai mąstančių žmonių, kurie suprastų, jog naudą gauną tos šalys, į kurias kvalifikuoti žmonės atvyksta, o žalą patiria ta šalis, iš kurios jie išvyksta. Tokių pavyzdžių galima rasti ne tik atskirose ūkio šakose, bet ir ekonomikoje, kultūroje, mene ir kitur.

Atskirai norėtųsi akcentuoti klausimą dėl INŽINIERIAUS profesijos. Per pastaruosius 20 metų net įmonių etatų sąrašuose šią profesiją išbraukėme. Manau, kad šis klausimas dar laukia rimtų diskusijų, o galbūt ir teisės aktų bei politinių sprendimų.

Daug svarbių klausimų laukia socialinės rūpybos programose. Yra toks dėsningumas: kuo žmogus labiau skursta, tuo mažiau dalyvauja rinkoje ir tuo labiau siaurina gamybą. Pavojingai nyksta miesteliai bei rajonų centrai. Nėra aiškios vizijos, kokiu keliu turės eiti mūsų kaimas, kad kraštas turėtų sveiko maisto, kad vėl kaime užsidegtų žiburiai, o ne būtų užkalinėjamos durys ir langai.

Apibendrinant tokias mintis reikėtų sakyti, kad Lietuvos laukia rimtų pokyčių laikotarpis. Ekonominė emigracija iš mūsų krašto tapo baisi. Vargu, ar reikia abejoti, kad apie tai ateityje bus rašomi moksliniai darbai, kuriami įvairiausi modeliai ir teorijos, kodėl taip įvyko ir kodėl šis procesas vis dar nevaldomas.

Kalbant apie vadovavimo įmonėms ir organizacijoms reikšmę būtina akcentuoti, jog sumanus vadovas yra tiesiog Dievo dovana savo kolektyvo žmonėms. Tai garantas, kad bet kuris specialistas tokioje įmonėje ar organizacijoje gali ramiai žvelgti į ateitį ir galvoti apie asmeninius ateities planus.

Sumanus vadovas yra dovana ir geografiniu požiūriu kokiam nors miestui ar regionui, nes tai pavyzdys, kokiu keliu turėtų eiti įmonės, galvodamos apie sėkmingą ateitį.

Sumanus vadovas yra ir dovana valstybei, nes gerai veikiančios įmonės primena bičių korį, kuriame viskas yra būtina tam, kad sėkmingai gyvuotų bičių šeima, šiuo atveju – valstybės gyventojai.

Galbūt ateis laikas, kai sėkmingai dirbantys vadovai sulauks valstybinių institucijų įvertinimo ir tai bus rodoma kaip teorinis ir praktinis pavyzdys sėkmingai valstybės ateičiai. Šiandieniniais laikais pernelyg neigiamai kalbama apie vadovų darbą, tačiau argumentuotų paaiškinimų, kodėl taip yra, galima sakyti, nematyt.

Gal dėl teorinio ribotumo, o gal dėl politinio trumparegiškumo prastai nagrinėjama jaunuomenės padėtis. Mano pozicija yra tokia: teritorija ir tauta neatskiriama. Nežinau tokių pavyzdžių, kur du gaspadoriai sėkmingai tame pat kieme ūkininkautų. Pas mus tokių dalykų pasitaiko. Manau, kad mūsų jaunuomenė turi geras galimybes lankytis užsienio kraštuose ir iš ten atsivežti patirtį, žinias, kaip reikėtų įsikurti, klestėti savame krašte. Nuoširdžiai linkiu, kad šioje srityje mūsų lauktų nauji atradimai ir sėkmingi projektų įgyvendinimai.

Jonas Guzavičius, UAB „Kauno liftai“ generalinis direktorius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.