Demokratiškai valstybė valdoma, kai visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios, o patį valdymą įgyvendina laisvais ir reguliariais rinkimais renkama, pagal konstitucijoje numatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė. Esant atstovaujamajai valdžiai, valstybės piliečiai išrenka savo atstovus ir juos įpareigoja tvarkyti pavestus valstybės reikalus – tokia yra įstatymų besilaikanti ir į visuotinę gerovę orientuota daugumos valdžia.

Kokius santykius palaiko valdžios atstovai su juos išrinkusiais valstybės piliečiais? Šioje santykių grandinėje svarbų vaidmenį atlieka įstatymų paruošimo, priėmimo ir įgyvendinimo Seimo procedūrų eiga. Kiekvienas Seimas savo kadencijai randa jau anksčiau sukurtų įstatymų, kurių dalį paliks tolimesniam įgyvendinimui, kitą dalį jų tik daugiau ar mažiau pakeis, o didžiausią dalį priimamų įstatymų sudarys visiškai nauji, neprieštaraujantys skelbiamoms ES direktyvoms einamajam ir perspektyviniam laikotarpiams. Todėl naujos kadencijos Seimo pirmoji užduotis – padaryti įstatyminės bazės įgyvendinimo ir prognozių jai tobulinti analizę. Šią analizę būtina daryti pasitelkiant mokslinių tyrimų institutų specialistus, politikos ir verslo praktikus, gyventojus ir naujai išrinktus Seimo narius arba, kaip šiomis mūsų sąlygomis, besiruošiančius tapti kandidatais būsimuose rinkimuose į Seimą. Tik tokių darbų išdavoje galima numatyti tolimesnes perspektyvas bei įstatyminės bazės tobulinimo gaires. Tokia sąranga turėtų veikti pastoviai ir keistis tik atsiradus poreikiui įstatymų ir poįstatyminių aktų įgyvendinimo gerinimui.

Spręstinos problemos prekybos sektoriuje

Gyventojų pragyvenimo lygį lemia prekių ir paslaugų kainos jų gyvenamoje vietovėje, o kainą lemia paklausos ir pasiūlos sąveika. Pagrindinis pasiūlos elementas – išlaidos, kurios reikalingos prekei pagaminti arba paslaugai teikti, o pagrindinis paklausos komponentas yra analogiškų prekių kaina rinkoje ir jų pasiūlos gausa. Šioje priklausomybėje ir vyksta vienų poveikis kitiems. Kas turi būti atsvara vieni kitiems? Ta atsvara turi būti pirkėjas, kuris perka tik tą prekę arba paslaugą, kuri yra kokybiškiausia, parduodama mažiausia kaina ir yra artimiausiame vartotojui rinkos segmente. Esant žymiems kainų skirtumams galimi ir kitų vietovių pasirinkimai, jeigu kaina kompensuoja atstumo įveikimo išlaidas, kaip kad dabar vyksta Lietuvos gyventojų apsipirkimas kitose valstybėse. Tokie reiškiniai šiuo metu pastebimi vykstant įsigyti Lietuvos gyventojams vartojimo reikmenų į kitas rytų ir vakarų šalis. Kas ką valdo – pinigai žmogų ar žmogus pinigus? Pirkėją veda pinigai į žemiausiomis kainomis prekių ir paslaugų susitelkimo vietas, o pardavėjas vyksta, kur kainos aukštos, ten plaukia importas, kaip kad dabar mūsų šalyje pastebimi gausūs importo srautai, ypatingai vartojimo reikmenų, nors dalis jų gaminami mūsų šalyje, o toks importas naikina vietos ūkio potencialias galimybes. Lietuva, būdama aukštų kainų citadelėje, yra perpildyta importo srautų, kai tuo tarpu vartojimo reikmenis importuoti ekonomiškai nenaudinga, nebent jie būtų realizuojami žymiai žemesnėmis kainomis, negu savos gamybos tokios pačios prekės. Bendrosios rinkos sąlygomis, kur vyksta laisvas prekių ir kapitalo judėjimas ir persiliejimas iš vienos šalies į kitą, neturi būti ryškių skirtumų darbo užmokesčio dydžiuose ir kainų parametruose, kadangi šie skirtumai iššaukia kapitalo persiliejimą iš vienos šalies į kitą, o tai sąlygoja netolygų valstybių ekonominių lygių išsivystymą ir stabdo jų bendrą ekonominės galios stiprėjimą. Tad kam tada skiriamos ES programinės lėšos ekonominiams lygiams niveliuoti, jeigu kita ranka daroma atvirkščiai. O atvirkščiai daroma tada, kai dirbančiųjų darbo užmokestis nėra suniveliuotas tiek nominalia, tiek realia prasme su kitų bendrosios rinkos valstybių darbo užmokesčiu bei mokestine sistema. Tai rinkos ir konkurencijos parodija, kuri veda prie atskirų valstybių ūkių griovimo ir gyventojų pragyvenimo sąlygų bloginimo vienose šalyse turtingesnių šalių sąskaita. Tokiu būdu nesiekiama pašalinti prielaidų, sąlygojančių vienos valstybės, korporacijos ar asmens spaudimą kitai arba vystymąsi kitos sąskaita, kada viena valstybė arba korporacija kitoje turi didelius gamybinius pajėgumus ir gali vienašališkai kontroliuoti pajamas, darbo sąlygas, daryti įtaką žmonių nuotaikai ir šalies stabilumui, gamybinių pajėgumų mastas išreiškiamas ne tiek kapitalo apimtimi, kiek jo sąsajomis su kitomis ūkio sistemomis. Kiekvienos šalies žemė, miškai, vanduo, energetiniai ištekliai, telekomunikacijos, susisiekimo priemonės, valiuta, taip pat kalba ir kultūra yra jos savarankiškumo išsaugojimo sąlyga.

Esant vieningai valiutai turi būti vieningos vertės matavimo priemonės tų šalių teritorijose. ES valstybėse su bendrąja rinka turi būti pakeisti ir suvienodinti verčių matavimo, darbo užmokesčio, pensijų, mokesčių ir išmokų mokėjimo principai. Kokiu laipsniu nevaldysime šių struktūrų, tokiu laipsniu nebūsime savarankiški ir laisvi. Kokiu laipsniu atiduosime pelningiausias sritis kitiems, tokiu laipsniu būsime priklausomi nuo kitų. Ši priklausomybė turi lemti tiek kokybės bei kainų pokyčius pirkėjui naudai, o tuo pačiu ir visam visuomeniniam vystymuisi pažangia kryptimi.

Spręstinos problemos investicijų sektoriuje

Lietuvos regionų ekonominė plėtra yra labai netolygi, didžiuosiuose miestuose ir jų apylinkėse ekonominė padėtis daug geresnė nei kaime. 2017 m. Vilniaus apskrityje sukurta 40,7 proc. šalies BVP, Kauno apskrityje – 20,4 proc., Klaipėdos apskrityje – 11,4 proc.; mažiausia BVP dalis sukurta Tauragės (1,9 proc.), Utenos (2,8 proc.), Alytaus ir Marijampolės (po 3,1 proc.) apskrityse arba buvusiuose pramoniniuose šalies centruose su dideliu gyventojų skaičiumi. Tai rodo, kad šie regionų centrai palikti savieigai be aktyvaus valstybės dalyvavimo jų gyvybingumo išvystyme, kuriant pridėtinę vertę ir didinant šalies BVP. Tam turėjo įtakos investicijų politika, vykdyta iki pastarųjų metų. Užsienio šalys 2018 m. Lietuvoje investavo 15,5 mlrd. eurų, daugiausia į Lietuvos ūkį iki 2018 m. pabaigos investavo Švedija (3,7 mlrd.), Olandija (2,1 mlrd.), Estija (1,2 mlrd.), Vokietija ir Kipras (po 1,1 mlrd.), Lenkija (1,0 mlrd.). 26,4 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje skirta finansinei ir draudimo veiklai, 18,2 proc. – apdirbamajai pramonei, 13,7 proc. – nekilnojamojo turto operacijoms, 13,6 proc. – didmeninei ir mažmeninei prekybai, variklinių transporto priemonių ir motociklų remontui, 7,4 proc. – informacijos ir ryšių paslaugoms.

Tiesioginės užsienio investicijos neracionalios, kadangi labiausiai nukreiptos ne į pridėtinės vertės kūrimą ar eksportui, o net 53,7 proc. investuojama į kitų šalių finansinių išteklių ugdymą, jų BVP gausinimą, apdirbamajai pramonei ir variklinių transporto priemonių bei motociklų remontui sunaudojama tik 31,8 proc. investuojamų lėšų, kai apdirbamajai pramonei skiriama tik 18,2 proc. Toks pridėtinės vertės kūrimas ir nulemia eksporto apimtis ir struktūrą, o tuo pačiu ir šalies ekonominės galios vystymą. Numatytuose statybų objektuose dominuoja veikla, susijusi ne su pridėtinės vertės kūrimu per gamybos raidą, o su pramogų sektoriaus išvystymu, kur vykdomas surinkimas per mokesčius už paslaugas iš gyventojų turimų lėšų.

Universifikuoti ekonominius lygius tarp šalių su skirtingomis gamtinėmis sąlygomis

Tolygiam ekonominiam ES šalių vystymuisi pirmiausia turėjo būti vienodinami skirtingi valstybių ekonominiai lygiai, atsižvelgiant į gilias ūkio vedimo tradicijas kiekvienoje šalyje, turimus materialinius, darbinius ir finansinius išteklius. Argi galima buvo sumažinti žemės ūkio produktų gamybą Lietuvos teritorijoje, kai šalis nuo neatmenamų laikų yra pasirinkusi šią ūkininkavimo kryptį, nes tai apsprendžia materialiniai ištekliai ir gamtinės sąlygos? Trūkstant pasaulyje maisto produktų, mažinti žemės ūkio produktų gamybą Lietuvoje yra neūkiška. Ar negalima buvo pereiti iš žemės ūkio bendrovių į žemės ūkio kooperatyvus, jungiančius žemdirbius su atkurta nuosavybe į žemę, kadangi valdymo struktūra neatsiejama nuo išteklių, kuriais disponuoja šalis ir nuo tų funkcijų, kurias vykdo valstybė tarptautiniame darbo pasidalijime? Dar ne vėlu kaime smulkius ir vidutinius ūkininkus ir pavienius žemdirbius jungti į kooperatyvus ir teikti paramą tolimesnei jų veiklai. Lietuva turi patirtį žemės ūkio produktų perdirbamojoje bei lengvojoje pramonėje, kuri pasitarnautų žemės ūkio griūties kaime stabdymui.

Pokyčiai darbo rinkoje, nulemti permainų

Tolimesnė praraja tarp ekonominių valstybių išsivystymo lygių vyksta per darbo jėgos migraciją iš ekonomiškai silpnų valstybių į ekonomiškai stiprias. Ekonomiškai stipriose valstybėse formuojasi darbo jėgos perteklius ir kvalifikacinė degradacija, aukštos kvalifikacijos darbuotojams, dirbant žemos kvalifikacijos darbus, o ekonomiškai silpnose šalyse formuojasi trūkumas net žemos kvalifikacijos darbuotojų. Be to, išvykstant darbingiems žmonėms, su jais išvyksta ir jų šeimos ir vaikai, kurie per švietimo ir lavinimo sistemas patiria nutautinimo ir kitos tautos mentaliteto įgijimo savybes, prarandant savąsias. Štai kodėl mažėja mūsų šalies mokyklose besimokančių vaikų skaičius, mokytojų poreikis, kultūros įstaigų merdėjimas ir sodybų tuštėjimas. Kodėl visa tai vyksta? Kas yra viso to pagrindinė priežastis? Tai netobulai funkcionuojantis šalies valdymo mechanizmas.

Išvados ir rekomendacijos

Pagrindine priežastimi, nepasitarnavusia valstybių tolygiam ekonominiam vystymuisi, yra vieningos ES finansų reguliavimo sistemos nebuvimas – tai yra, vieningų principų neturintis darbo užmokesčio (nominalaus ir realaus santykiniais dydžiais), pensijų išmokėjimas, nes pastarosios neįskaičiuojamos į gamybos kaštus, o didina perkamąją galią šalyje, taip pat vieningų principų neturinti mokestinė ir išmokų gyventojams sistema ir ypatingai finansinių išteklių panaudojimo racionalumą užtikrinti privalanti tvarka. Kiekviena ministerija turi spręsti jai priimtinomis formomis kitų ministerijų įtakos sferoje esančius klausimus. Tai, kas dabar yra įvesta ES šalyse, neskelbiamai gaunasi ne kas kita, kaip ūkio galių silpninimas vienose valstybėse ir jų stiprinimas kitose. Vienos valstybės veikia kurdamos pridėtinę vertę kaip gamintojos, o kitos paverstos realizavimo rinkomis. Tokios tendencijos žalingos kai kurių valstybių ūkių vystymuisi tiek dabarčiai bei ateičiai ir yra neatidėliotinai koreguotinos. Atskirų teritorijų vystymas turi būti paremtas ne vien tik bendrai šalies sistemai įtaką darančiais rodikliais ar metodais, bet ir ieškant naujų, unikalių tikslingai į vietovę nukreiptų vystymo galimybių. Kiekviena vietovė unikali joje veikiančiais vystymo subjektais, problemomis, potencialu ir tik jai būdingomis charakteristikomis iššauks visapusišką bendrijos klestėjimą.

Soc. m. dr., doc. M. Rastenytė